Kolektyvinės derybos Danijoje

Danijoje visus svarbius su darbo santykiais susijusius klausimus, tokius kaip darbo užmokestis, darbo sąlygos, mokymas ir pensijos, socialiniai partneriai reguliuoja pasikartojančiomis kolektyvinėmis derybomis. Svarbiausi lygmenys yra sektorių ir įmonių lygmenys, kurie sąveikauja koordinuodami vadinamąją centralizuotą decentralizaciją. Kolektyvinės sutartys yra privalomos.

Darbuotojų kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis visais lygmenimis

Pastabos: ECS, privataus sektoriaus įmonės, turinčios padalinius > 10 darbuotojų (NACE B–S) – galimi keli atsakymai. SES, įmonės, > 10 darbuotojų (NACE B–SxO) – vienas atsakymas kiekvienam vietos vienetui: daugiau kaip 50 % darbuotojų, kuriems taikomas toks susitarimas [earn_ses10_01], [earn_ses14_01], [earn_ses18_01]; procentinė dalis, apskaičiuojama padalijus darbuotojų, dirbančių vietiniuose vienetuose, kuriuose daugiau kaip 50 proc. darbuotojų yra sudaryta kolektyvinė darbo užmokesčio sutartis, skaičių iš bendro tyrime dalyvaujančių darbuotojų skaičiaus. * Nacionaliniai duomenys: į šį skaičių įtraukta aprėptis privačiame ir viešajame sektoriuose – atitinkamai 74 proc. ir 100 proc.; Cituojama darbo rinkos ataskaita pagrįsta Danijos statistikos departamento, Eurostato, įvairių valstybinių agentūrų ir DA narių asociacijų duomenimis. Kolektyvinių derybų aprėpties lygis taip pat pagrįstas vienintelės kitos privataus sektoriaus darbdavių konfederacijos Danijoje, FA. SES, Darbo užmokesčio struktūros tyrimo duomenimis.

Vieninteliai svarbūs kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio ir darbo laiko lygmenys yra sektorių ir įmonių lygmenys, kurie yra susieti centralizuota decentralizacija.

Kolektyvinių derybų lygiai, 2022 m.

Artikuliacija

Centrinio (t. y. sektoriaus) lygmens ir vietos (įmonės) lygmens tarpusavio ryšį lemia sektoriaus darbo užmokesčio sistema. Minimaliojo darbo užmokesčio sistemoje (kuri apima 80 proc. privačiojo sektoriaus) centriniu lygmeniu sprendžiamas tik minimaliojo darbo užmokesčio didinimas, o dėl faktinio darbo užmokesčio didinimo deramasi įmonių lygmeniu. Taigi sektorių susitarimuose nurodytas minimalus darbo užmokestis beveik niekada neatspindi realaus darbo užmokesčio lygio įmonėse. Tačiau darbo užmokestis taip pat gali keistis priklausomai nuo sektoriaus ar įmonės rinkos situacijos. Likusiems 20 proc. privačiojo sektoriaus taikoma įprasta darbo užmokesčio sistema, kurioje visi svarbūs klausimai, tokie kaip darbo užmokestis, sprendžiami centriniu lygmeniu. Įprasta darbo užmokesčio sistema yra glaudžiai susijusi su transporto sektoriumi. Viešajame sektoriuje derybos dažniausiai vyksta centriniu lygmeniu tarp valdžios institucijų ir didelių viešojo sektoriaus profesinių sąjungų derybinių koalicijų, o organizaciniu lygmeniu tarp valdžios institucijų ir profesinių sąjungų lieka tik nedaug susitarimų. Taigi derybos dėl darbo užmokesčio viešajame sektoriuje yra artimesnės įprastai darbo užmokesčio sistemai nei minimalaus darbo užmokesčio sistemai.

Kolektyvinės derybos privačiame ir viešajame sektoriuose vyksta pirmąjį ketvirtį, pradedant sausio mėn. Sudarius susitarimą privačiame sektoriuje, įmonėse prasideda derybos. Kolektyvinė sutartis visada galiojo nuo dvejų iki ketverių metų, priklausomai nuo ekonominių perspektyvų. Kuo neaiškesnė perspektyva, tuo trumpesnis galiojimo laikotarpis. Per pastaruosius du dešimtmečius trejų metų susitarimai tapo norma. Privatusis ir viešasis sektoriai veda derybų raundus palaipsniui, kad jų derybos nevyktų tais pačiais metais.

Pagrindinis mechanizmas yra vertikalusis koordinavimas, Danijoje vadinamas centralizuota decentralizacija, kurio pagrindinis taškas yra sektorių lygmuo. Apdirbamosios gamybos pramonės susitarimas (Industriens Overenskomst) nustato numatomą darbo užmokesčio didinimo lygį (jei toks yra), o likusi darbo rinkos dalis laikosi sudaryto susitarimo šiuo klausimu. Be to, aukštesnio lygio profesinės sąjungos ir (arba) darbdavių organizacijos tam tikru mastu koordinuoja veiksmus dėl realių darbo užmokesčio lūkesčių derybų metu.

Danijoje nėra kolektyvinių sutarčių išplėtimo mechanizmų.

Danijos sektoriaus kolektyvinėje sutartyje, apimančioje apdirbamąją pramonę, yra nuostata dėl nukrypimo nuo sektoriaus susitarimo dėl darbo laiko ir tolesnio mokymo įmonės lygmeniu. Nukrypimui reikalingas abiejų šalių sutikimas. Plačiai naudojama galimybė susitarti dėl darbo laiko vietoje. Priešingu atveju Danijos kolektyvinėse sutartyse nėra jokių nukrypti leidžiančių mechanizmų.

Danijoje pagrindinis pasibaigiančio susitarimo nutraukimo tikslas yra derėtis dėl naujo. Praktiškai būtina nutraukti susitarimą pagal socialinių partnerių pagrindinio susitarimo nuostatas, net jei siekiama iš naujo derėtis dėl ankstesnio susitarimo. Priešingu atveju šalys nebūtų atleistos nuo taikos įsipareigojimų pagal ankstesnį susitarimą ir negalėtų paremti naujų pokyčių reikalavimų grasinimais kolektyviniais veiksmais.

Sudarydami kolektyvinę sutartį, socialiniai partneriai taip pat sutinka su taikos sąlyga, galiojančia sutartu sutarties galiojimo laikotarpiu. Darbuotojai yra saistomi taikos įsipareigojimo ir jiems neleidžiama streikuoti kolektyvinės sutarties galiojimo laikotarpiu. Jei vis dėlto pradedami kolektyviniai veiksmai ir dėl galiojančios kolektyvinės sutarties pažeidimo kreipiamasi į Darbo teismą, jie privalo sumokėti baudas.

Danijoje kolektyvinės derybos taikomos visoms profesinio gyvenimo sritims. Be darbo užmokesčio ir darbo laiko, derybų darbotvarkėje yra mokymas, mokymasis visą gyvenimą, tolesnis mokymasis, tėvystės atostogos, mokymosi atostogos, pertraukos, nedarbingumo atostogos, pirmoji vaiko nedarbingumo diena, senjorų dienos (vyresnio amžiaus darbuotojų poilsio dienos), stresas ir priekabiavimas. Per pastaruosius du dešimtmečius klausimai, kurie anksčiau buvo reglamentuojami teisės aktais, pavyzdžiui, atostogos, stresas ir priekabiavimas, taip pat buvo sprendžiami kolektyvinių sutarčių nuostatomis.