Estijos profesinio gyvenimo šalies profilis
Šiame profilyje apibūdinami pagrindiniai Estijos profesinio gyvenimo ypatumai. Jo tikslas – pateikti atitinkamą pagrindinę informaciją apie struktūras, institucijas ir atitinkamus teisės aktus, susijusius su profesiniu gyvenimu.
Tai apima rodiklius, duomenis ir reguliavimo sistemas, susijusias su šiais aspektais: subjektais ir institucijomis, kolektyviniais ir individualiais darbo santykiais, sveikata ir gerove, darbo užmokesčiu, darbo laiku, įgūdžiais ir mokymu, lygybe ir nediskriminavimu darbe. Profiliai sistemingai atnaujinami kas dvejus metus.
2012–2022 m. Estijos BVP gerokai padidėjo – 31,9 proc., t. y. gerokai viršijo to paties laikotarpio ES vidurkį (15,29 proc.). Per tą laiką bendras nedarbas sumažėjo nuo 9,9 proc. iki 5,6 proc. (sumažėjo 4,3 procentinio punkto). Labiausiai sumažėjo vyrų nedarbas (4,8 procentinio punkto). 2012–2022 m. visų kategorijų užimtumo rodikliai padidėjo ir, palyginti su ES vidurkiu, gerokai pagerėjo: jaunimo užimtumo lygis 27 ES valstybėse narėse padidėjo tik 0,6 procentinio punkto, o Estijoje – 3,8 procentinio punkto. Tačiau, nors iki 2018 m. visi užimtumo rodikliai nuolat didėjo, 2019 m. šie rodikliai šiek tiek sumažėjo (išskyrus moteris). 2020 m., palyginti su 2019 m., BVP sumažėjo 3,2 proc., t. y. mažiau nei 6,2 proc. sumažėjimas 27 ES valstybėse narėse.
Darbo santykiusprivačiajame sektoriuje reglamentuoja Darbo sutarčių įstatymas (TöölepinguseadusAvaliku teenistuse seadus). 2009 m. buvo įgyvendintas naujas Darbo sutarčių įstatymas, o 2013 m. įsigaliojo naujas Valstybės tarnybos įstatymas. Nuo 2014 m. visos užimtumo formos (apmokamas ar savanoriškas) turi būti registruojamos užimtumo registre.
Darbo santykius reglamentuoja Profesinių sąjungų įstatymas (Ametiühingute seadus), Darbuotojų patikėtinių įstatymas (Töötajate usaldusisiku seadus), Kolektyvinio darbo ginčų sprendimo įstatymas (Kollektiivse töötüli lahendamise seadus) ir Kolektyvinių sutarčių įstatymas (Kollektiivlepingu seadus).
Dabartinė darbo santykių sistema Estijoje buvo sukurta 1990-ųjų pradžioje. Nors per dešimtmečius daug kas pasikeitė, kolektyvinių derybų ir kolektyvinio ginčų sprendimo teisės aktuose buvo padaryti tik keli pakeitimai. Pavyzdžiui, nuo 2007 m. Estijoje taikomas dvejopas darbuotojų atstovavimo kanalas: darbuotojams gali atstovauti profesinė sąjunga ir (arba) darbuotojų patikėtinis.
Estijoje kolektyvinės derybos visada buvo decentralizuotos, nes dažniausiai jos vyksta įmonių lygmeniu. Sektorių lygmeniu kolektyvinės sutartys galioja tik dviejuose sektoriuose: transporto ir sveikatos priežiūros. Nacionaliniu lygmeniu dėl minimaliojo darbo užmokesčio paprastai kasmet derasi Estijos profesinių sąjungų konfederacija (Eesti Ametiühingute Keskliit, EAKL) ir Estijos darbdavių konfederacija (Eesti Tööandjate Keskliit, ETKL). 2017 m. sutarta, kad 2019–2022 m. nacionalinis minimalaus darbo užmokesčio didinimas bus skaičiuojamas kasmet, atsižvelgiant į darbo našumą ir ekonomikos augimą. Dėl minimalaus darbo užmokesčio kultūros darbuotojams kasmet derasi Estijos darbuotojų profesinių sąjungų konfederacija (Teenistujate Ametiliitude Keskorganisatsioon, TALO) ir Kultūros ministerija (Kultuuriministeerium). Ji taikoma visiems aukštąjį išsilavinimą turintiems kultūros darbuotojams, dirbantiems valstybinėse institucijose, valstybiniuose privačiuose fonduose ir viešosios teisės įstaigose, užimančiose aukštojo išsilavinimo reikalaujančias pareigas, tačiau taip pat rekomenduojama privataus sektoriaus kultūros srityje.
Šiandien narystė profesinėse sąjungose Estijoje yra viena žemiausių ES.
Estijoje apskritai vyksta socialinis dialogas (pvz., socialiniai partneriai dalyvauja formuojant politiką ir yra pagrindinių su profesiniu gyvenimu susijusių organizacijų priežiūros organų nariai). Nors pasitaiko atvejų, kai socialiniai partneriai nėra visiškai patenkinti savo bendradarbiavimo su vyriausybe lygiu arba tuo, kiek atsižvelgiama į jų pasiūlymus, apskritai jų dalyvavimas yra geras ir jų balsas yra išgirstas.
2018 m. ministro pirmininko kvietimu nacionalinio lygmens socialiniai partneriai ir vyriausybė atnaujino trišalį socialinį dialogą ir susirinko aptarti darbo, mokesčių ir socialinės politikos temų. Panašus susitikimas įvyko 2020 m. Šie susitikimai puikiai pasiteisino, tačiau taip pat buvo surengti reguliarūs susitikimai su socialinių reikalų ministru.
COVID-19 nepadarė esminio poveikio darbo santykiams. Susitikimai ir toliau vyko, vyko suplanuotos derybos. Socialinis dialogas pandemijos metu buvo stiprus: bendradarbiaujant su socialiniais partneriais buvo parengtos kai kurios svarbiausios krizės švelninimo priemonės (t. y. laikinos darbo užmokesčio subsidijos, darbuotojų įmokų į ligos pašalpą sumažinimas), kurios pasirodė esančios sėkmingos ir parodė socialinių partnerių norą bendradarbiauti ir siekti kompromiso bei socialinio dialogo svarbą.
