Prancūzijos profesinio gyvenimo šalies profilis
Šiame profilyje apibūdinami pagrindiniai Prancūzijos profesinio gyvenimo ypatumai. Jos tikslas – pateikti atitinkamą pagrindinę informaciją apie struktūras, institucijas, veikėjus ir atitinkamus teisės aktus, susijusius su profesiniu gyvenimu.
Tai apima rodiklius, duomenis ir reguliavimo sistemas, susijusias su šiais aspektais: subjektais ir institucijomis, kolektyviniais ir individualiais darbo santykiais, sveikata ir gerove, darbo užmokesčiu, darbo laiku, įgūdžiais ir mokymu, lygybe ir nediskriminavimu darbe. Profiliai sistemingai atnaujinami kas dvejus metus.
Trade unions, employer organisations and public institutions play a key role in the governance of the employment relationship, working conditions and industrial relations structures. They are interlocking parts in a multilevel system of governance that includes European, national, sectoral, regional (provincial or local) and company levels. This section looks at the main actors and institutions and their role in France.
Public authorities involved in regulating working life
The state continues to play a crucial role in French industrial relations. The system is highly regulated: the government sets the minimum wage, the Ministry of Labour extends virtually all collective agreements, and an increasing number of issues are subject to compulsory negotiations at sectoral or company level.
In recent years, however, a series of laws has been approved delegating the regulation of certain issues to social partners, typically at company level. For instance, there are obligations, sometimes on an annual or a multiannual basis, to negotiate on wages; the organisation of working time; gender equality; the professional integration of workers with disabilities; financial participation; and the employment of older workers.
Furthermore, the labour law reform of August 2016 was wide-ranging and aimed to give company-level agreements precedence over those at sectoral level or the law itself if the latter so provides. This reversal is already provided for in the bill on an experimental basis in connection with the legislation on working time. It thereby decentralises collective bargaining.
Finally, decentralisation has been strengthened as a result of the labour law reform of 2017. Therefore, for a large number of issues, company-level agreements prevail and the role of social partners in the management of the unemployment scheme and the vocational training system has been reduced, as the role of the state has expanded.
Individual employment rights are enforced by the French Labour Inspectorate (Inspection du travail) and the employment tribunal system (conseils de prud’hommes). Cases are presented in front of a panel of four lay judges composed of two representatives of both unions and employers.
Representativeness
Since 1966, five trade union confederations have been deemed representative at national level. Prior to 2008, each trade union at local or sectoral level that was affiliated to one of these confederations was also considered to be representative (through the presumption of representativeness). These principles were modified in 2008 by the law on ‘social democracy and working time reform’. Regardless of affiliation, representativeness now depends primarily on the ‘electoral audience’; to be representative and able to participate in negotiations, a trade union must therefore win at least 10% of the votes at workplace level, and 8% at sectoral level.
In terms of national cross-sectoral representativeness in the private sector, the second round of workplace elections in 2017 resulted in representative status being granted to all five unions that had been considered representative previously: the General Confederation of Labour (Confédération générale du travail, CGT); the French Democratic Confederation of Labour (Confédération française démocratique du travail, CFDT); the General Confederation of Labour – Force Ouvrière (Confédération générale du travail – Force Ouvrière, CGT-FO); the French Christian Workers’ Confederation (Confédération française des travailleurs chrétiens, CFTC); and the French Confederation of Professional and Managerial Staff – General Confederation of Professional and Managerial Staff (Confédération française de l’encadrement – confédération générale des cadres, CFE-CGC) (Eurofound, 2017a).
In July 2017, the representativeness of employer organisations was analysed for the first time (see Eurofound, 2017b). The representativeness of the three main employer organisations (see the section ‘Main employer organisations and confederations’) was recognised.
Trade unions
About trade union representation
The term ‘paradox of French unionism’ (Dares, 2008) describes the combination of very low union density with strong union presence at workplace level (see the table below). Trade union density in France is among the lowest in Europe. According to the most recent assessment of union density provided by the Directorate of Research, Economic Studies and Statistics (Direction de l’Animation de la Recherche, des Études et des Statistiques, Dares), it decreased from 11.2% in 2013 to 10.3% in 2019 for the whole territory, in both the private and the public sector (Dares, 2023a). This proportion has been relatively stable over the past 10 years. Statistics show a significant disparity between the public sector, with a rate of 18.1%, and the private sector, with a rate of 7.7%, and unions are particularly strong among permanent full-time employees.
Observers put forward a range of explanations, two of which are particularly salient. First, French unions are weak in terms of membership but are prominent in the workplace, and union membership is often closely linked to union engagement. In addition, almost one French union member in five is an active employee representative. Second, virtually all collective agreements are extended to the entire sector, leading to a remarkably high coverage rate of above 90%. This gives employees a ‘free ride’ – that is, they enjoy the benefits negotiated by unions without having to commit to union membership.
Trade union membership and density, 2010–2019
| 2010 | 2011 | 2012 | 2013 | 2014 | 2015 | 2016 | 2017 | 2018 | 2019 | Source(s) | |
| Trade union density in terms of active employees (%)* | 10.8 | n.a. | n.a. | 11.0 | n.a. | n.a. | 10.8 | n.a. | n.a. | n.a. | OECD and AIAS, 2021 Administrative data from the main French union confederations |
| 10.8 | n.a. | n.a. | 11.0 | n.a. | n.a. | 10.8 | n.a. | n.a. | 10.1 | Dares, 2021a | |
| Trade union membership (thousands)** | 2,046 | 2,075 | 2,086 | 2,070 | 2,062 | 2,067 | 2,075 | 2,074 | 2,071 | n.a. | OECD and AIAS, 2021 |
Notes: * Proportion of employees who are members of a trade union. ** Trade union membership of employees based on (household) labour force surveys or any other surveys (such as working conditions surveys and social attitudes surveys) asking respondents about their union membership in their main job. Trade union membership of employees is derived from the total union membership and adjusted, if necessary, for trade union members outside the active, dependent and employed labour force (i.e. retired workers, self-employed workers, students, unemployed people). n.a., not available.
Pagrindinės profesinių sąjungų konfederacijos ir federacijos
Profesinės sąjungos yra nacionalinės organizacijos. Prancūzijoje yra penkios profesinės sąjungos, kurios pripažįstamos atstovaujančiomis nacionaliniu lygmeniu. Jie paminėti žemiau esančioje lentelėje. Visi narių skaičiai pateikiami patys ir kai kurių organizacijų atveju jie greičiausiai bus pervertinti, bet mažiau nei ankstesniais metais.
Kitos profesinės sąjungos turi didelę įtaką, tačiau dar neturi atstovaujamojo statuso nacionaliniu tarpsektoriniu lygmeniu. Tačiau jos gali vesti kolektyvines derybas įmonių lygmeniu arba, jei jos atitinka sektoriaus ribą paskutiniuose rinkimuose, sektoriaus lygmeniu.
Pagrindinės profesinių sąjungų konfederacijos ir federacijos
| Name | Abbreviation | Number of members | Involved in collective bargaining? |
| General Confederation of Labour (Confédération générale du travail) | CGT | 605,606 (2022) | Yes |
| French Democratic Confederation of Labour (Confédération française démocratique du travail) | CFDT | 610,544 (2022) | Yes |
| General Confederation of Labour – Force Ouvrière (Confédération générale du travail –Force Ouvrière) | CGT-FO | 350,000 (2022) | Yes |
| French Christian Workers’ Confederation (Confédération des travailleurs Chrétiens) | CFTC | 140,000 (2022)* | Yes |
| French Confederation of Professional and Managerial Staff – General Confederation of Professional and Managerial Staff (Confédération française de l’encadrement – Confédération générale des cadres) | CFE-CGC | 160,000 (2022) | Yes |
Pastaba: * Pasak ekspertų, šis skaičius yra pervertintas; 100 000 būtų realiau.
Trečią kartą nuo 2008 m. profesinių sąjungų atstovavimo reformos (žr. skyrių "Reprezentatyvumas") privataus sektoriaus profesinių sąjungų populiarumas nacionaliniu, tarpprofesiniu ir sektoriniu lygmenimis buvo vertinamas pagal jų darbuotojų balsų dalį. 2021 m. gegužės 26 d. Darbo ministerija paskelbė duomenis, pagrįstus rinkimų darbovietėse rezultatais. Tačiau dalyvavimo lygis buvo tik 38,24 % (palyginti su 42,76 % 2017 m.).
Penkios pagrindinės profesinių sąjungų konfederacijos, priklausančios visai ekonomikai, išlaikė savo atstovavimą. CFDT surinko 26,77 proc. balsų ir šiek tiek lenkė CGT su 22,96 proc. balsų. CGT-FO užėmė trečią vietą su 15,24 % balsų, po to sekė CFE-CGC su 11,92 % ir CFTC su 9,50 %. Neseniai įsteigtos profesinės sąjungos – Nacionalinė nepriklausomų profesinių sąjungų federacija (Union Nationale des Syndicats Autonomes) ir Solidarumas, vienybė, demokratija (Union syndicale Solidaires), kurios yra linkusios užimti gana radikalią poziciją, nepasiekė 8 proc. ribos nacionaliniu lygmeniu – atitinkamai 5,99 proc. ir 3,68 proc. balų.
Remiantis trečiuoju profesinių sąjungų atstovavimo viešajame sektoriuje vertinimu, remiantis 2022 m. gruodžio 1–8 d. vykusių darbo vietų rinkimų rezultatais, CGT išlieka pirmaujanti visos valstybės tarnybos (valstybės, savivaldybių ir ligoninių) profesinių sąjungų organizacija, surinkusi 20,9 proc. balsų, po jos eina CGT-FO (18,7 proc.) ir CFDT (18,7 proc.)). Tačiau, atsižvelgiant į darbo vietų rinkimų privačiame sektoriuje rezultatus, CFDT nuo 2018 m. yra pirmaujanti Prancūzijos profesinė sąjunga tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje.
2008 m. rugpjūčio 20 d. įstatymu reformavus profesinių sąjungų atstovavimą iš esmės pasikeitė Prancūzijos profesinių sąjungų padėtis sektorių ir įmonių lygmeniu. Kai kurios organizacijos, pavyzdžiui, CFTC ir CFE-CGC, prarado savo atstovavimą daugelyje sektorių. Kitos organizacijos, pavyzdžiui, Nacionalinė nepriklausomų sąjungų federacija, buvo pripažintos už savo atstovavimą sektorių lygmeniu.
Apie darbdavio atstovavimą
Narystė darbdavių organizacijose Prancūzijoje yra savanoriška, o organizacijos konkuruoja dėl narių pritraukimo. Dauguma šalies darbdavių yra bent vienos darbdavių organizacijos nariai. Priešingai nei profesinės sąjungos, darbdavių organizacijų tankis buvo gana didelis (Traxler, 2004). Remiantis "Dares" paskelbtu tyrimu (2019 m.), 2017 m. vidutiniškai viena iš keturių Prancūzijos įmonių buvo darbdavių organizacijos narė, o du iš trijų darbuotojų dirbo šiose įmonėse. Darbuotojų aprėpties lygis yra didelis sektoriuose, kuriuose užimtumas yra labai sutelktas keliose didelėse įmonėse (chemijos ir farmacijos pramonė, stiklas, statyba, viešieji darbai ir bankininkystė). Tai rodo, kad ankstesniuose įverčiuose, į kuriuos buvo įtrauktas bendras visų konfederacijų narių skaičius, buvo labai pervertintas darbdavių organizacijų atstovavimas Prancūzijoje. Taip yra todėl, kad daugelis įmonių yra kelių organizacijų narės.
Darbdavių organizacijų narystė ir tankis 2011–2019 m. (%)
| 2011 | 2012 | 2013 | 2014 | 2015 | 2016 | 2017 | 2018 | 2019 | Source(s) | |
| Employer organisation density in terms of active employees | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | 79.2 | n.a. | n.a. | OECD and AIAS, 2021 |
| n.a. | 75 | 75 | 75 | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | Visser, 2015 | |
| Employer organisation density in terms of private sector establishments* | n.a. | n.a. | 34 | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | 40 | European Company Survey 2013/2019 |
| Employer organisation membership in private sector establishments | 44 | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | Dares, 2015a |
| n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | n.a. | 25.0 | n.a. | n.a. | Dares, 2019 |
Pastabos: * Darbuotojų, dirbančių įmonėje, kuri yra bet kurios darbdavių organizacijos, dalyvaujančios kolektyvinėse derybose, narė, procentinė dalis. N.A., nėra.
Pagrindinės darbdavių organizacijos ir konfederacijos
Prancūzijos įmonių judėjimas (Mouvement des Entreprises de France, MEDEF) buvo įkurtas 1998 m. ir pakeitė buvusią Nacionalinę Prancūzijos darbdavių tarybą (Conseil national du patronat français, CNPF). MEDEF yra daugiasluoksnė sektorių ir teritorinių organizacijų konfederacija, vienijanti įmones, kuriose dirba daugiau nei 10 darbuotojų. Ji vienija 76 federacijas, apimančias apie 600 asociacijų, kurių nariai yra tame pačiame sektoriuje veikiančios įmonės, 13 regioninių organizacijų ir daugiau kaip 100 departamentų ar vietos organizacijų. MEDEF siekia aprėpti visas įmones, nepriklausomai nuo jų dydžio, visuose geografiniuose ir profesiniuose sektoriuose. Jos nariai 2021 m. sudarė apie 66 % visos privačiojo sektoriaus darbo jėgos.
2017 m. sausio 6 d. Bendroji mažųjų ir vidutinių įmonių konfederacija (Confédération Générale des Petites et Moyennes Entreprises, CGPME) pakeitė pavadinimą į Mažųjų ir vidutinių įmonių konfederaciją (Confédération des petites et moyennes entreprises, CPME). Konfederacija yra suskirstyta į keturis nacionalinius skyrius: prekybos, paslaugų, pramonės ir amatų. Ji vienija 117 teritorinių sąjungų ir apie 200 federacijų ar profesinių asociacijų. Jos nariai 2021 m. sudarė apie 28 proc. visos privačiojo sektoriaus darbo jėgos.
2016 m. lapkričio 17 d. Amatų darbdavių asociacija (Union professionnelle artisanale, UPA) susijungė su Nacionaline laisvųjų profesijų sąjunga (Union nationale des professions liberales, UNAPL) ir sukūrė naują įstaigą – Vietos įmonių sąjungą (Union des entreprises de proximité, U2P). Profesinė sąjunga vienija 119 federacijų ar asociacijų ir 110 regioninių ar vietos organizacijų. Jos nariai 2021 m. sudarė apie 31 % visos privačiojo sektoriaus darbo jėgos.
Taip pat yra ne pelno sektoriui atstovaujanti darbdavių organizacija – Socialinės ekonomikos darbdavių sąjunga (Union des employeurs de l'économie sociale et solidaire, UDES), buvusi Socialinės ekonomikos profesinių sąjungų ir atstovaujančių darbdavių grupių sąjunga (Union de syndicat et groupements d'employeurs représentatifs dans l'économie sociale). Organizacija atstovauja 80 proc. sektoriaus darbdavių.
Pagrindinės darbdavių organizacijos ir konfederacijos
| Name | Abbreviation | Numbers of members | Year | Involved in collective bargaining? |
| Movement of French Enterprises (Mouvement des Entreprises de France) | MEDEF | 125,929 | 2021 | Yes |
| Confederation of Small and Medium-sized Enterprises (Confédération des Petites et Moyennes Entreprises) | CPME | 243,397 | 2021 | Yes |
| Union of Local Businesses (Union des entreprises de proximité) | U2P | 203,715 | 2021 | Yes |
Darbdavių organizacijų atstovavimo reforma buvo priimta vykdant profesinio mokymo reformą, kuri įvyko 2014 m. kovo mėn. (2014 m. kovo 5 d. Įstatymu Nr. 2014-288 dėl profesinio mokymo, užimtumo ir socialinės demokratijos). Pagal 2015 m. birželio 10 d. dekretą Nr. 2015-654, kad darbdavių organizacijos būtų atstovaujamos sektoriaus lygmeniu, jos turi apimti įmones nares, atstovaujančias ne mažiau kaip 8 proc. visų atitinkamo sektoriaus darbdavių organizacijoms priklausančių įmonių (įmonių narių auditorija) arba 8 proc. toje pačioje organizacijoje nacionaliniu, tarpprofesiniu ar profesiniu lygmeniu dirbančių darbuotojų (samdomų darbuotojų auditorija). Dekrete pateikiama praktinė informacija, kaip apskaičiuoti 8 proc. ribą. Jame taip pat paaiškinama, kaip darbdavių organizacijos gali prieštarauti kolektyvinei sutarčiai, jei jos atstovauja susijusioms įmonėms, kuriose dirba daugiau kaip 50 proc. sektoriaus darbdavių organizacijoms priklausančių įmonių darbuotojų.
Socialiniai partneriai ir toliau aktyviai dalyvauja valdant tam tikras socialinės apsaugos nuostatas, pavyzdžiui, valstybinį sveikatos draudimą, bedarbio pašalpas ir socialinės gerovėstarybas. Socialiniai partneriai taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį papildomo privataus sveikatos draudimo sistemoje (mutuelles, institutions de prévoyance) ir pensijų fonduose. Be to, jie dalyvauja profesinio mokymo sistemoje. Nacionalinę politikos derinimo sistemą papildo trišalis socialinis dialogas regionų ar vietos lygmeniu. 2007 m. sausio 31 d. Įstatymu Nr. 2007-130 dėl socialinio dialogo modernizavimo prieš siūlant reformas darbo santykių, užimtumo ir profesinio mokymo srityse privaloma konsultuotis su nacionalinio lygmens profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovais. Vyriausybė turėtų pateikti šioms organizacijoms politikos dokumentą, kuriame būtų išdėstytos siūlomos reformos diagnozės, tikslai ir pagrindinės galimybės. Tada socialiniai partneriai gali nurodyti, ar jie ketina pradėti derybas ir kiek laiko jiems reikia susitarimui pasiekti. Ši procedūra netaikoma "avarinėmis situacijomis"; Tokiais atvejais vyriausybė turi pagrįsti savo sprendimą, kuris gali būti teisiškai apskųstas.
Rengdama įstatymo projektą pagal konsultacijų procedūrą, vyriausybė neprivalo priimti kolektyvinės sutarties turinio tokį, koks jis yra. Tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamą klausimą, ji turi pateikti Nacionalinei kolektyvinių derybų komisijai (Commission nationale de la négociation collective, de l'emploi et de la formation professionnelle, CNNCEFP) įstatymo projektą dėl darbo santykių, užimtumo ir profesinio mokymo reformų.
Šios institucijos atstovaujami socialiniai partneriai gali įvertinti, ar vyriausybės pasiūlymai atitinka atitinkamą kolektyvinę sutartį, ir prireikus pateikti savo nuomonę.
Pagrindiniai trišaliai ir dvišaliai organai
| Name | Type | Level | Issues covered |
| Economic, Social and Environmental Council (Conseil économique, social et environnemental, CESE) | Tripartite plus* | National | Economic policy, public health, finance |
| National Collective Bargaining Commission (Commission nationale de la négociation collective, de l’emploi et de la formation professionnelle, CNNCEFP) | Tripartite | National | Collective bargaining, employment, vocational training |
Pastaba: * Socialinis dialogas, kuriame dalyvauja darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijos, taip pat pilietinės visuomenės grupės, pvz., nevyriausybinės organizacijos ar akademinės bendruomenės atstovai.
Prancūzijoje darbuotojams atstovaujama per profesines sąjungas ir struktūras, sudarytas iš visų darbuotojų tiesiogiai renkamų darbuotojų. Nuo 1945 m. darbuotojų atstovavimas yra privalomas visose darbovietėse, kuriose dirba ne mažiau kaip 11 arba 50 darbuotojų, priklausomai nuo struktūros. Šias įstaigas iš esmės reglamentuoja įstatymai. Vis dėlto kolektyvinėmis derybomis galima reguliuoti, nes socialiniai partneriai kolektyvinėmis sutartimis gali įsteigti informavimo ir konsultavimosi įstaigas, kad pagerintų informavimą ir konsultavimąsi įmonėse. Socialiniai partneriai gali derėtis dėl darbuotojų atstovų patalpų patobulinimo, pavyzdžiui, dėl daugiau apmokamų atostogų ar daugiau išteklių. Nuo 2017 m. darbo reformos pasikeitė darbuotojų atstovavimo darbo vietoje padėtis. Taip yra dėl to, kad trys pagrindinės darbuotojų informavimo ir konsultavimo įstaigos visose įmonėse – darbuotojų atstovai (délégués du personnel), darbo tarybacomité d'entreprise) ir sveikatos, saugos ir darbo sąlygų komitetas – susijungė į socialinį ir ekonominį komitetą (comité social et économique, CSE). CSE turėjo būti suformuota visose susijusiose bendrovėse ne vėliau kaip iki 2020 m. sausio 1 d.
Profesinės sąjungos
Nuo 1968 m. pripažįstamos profesinių sąjungų teisės ir profesinės sąjungos turi teisę paskirti parduotuvių prižiūrėtojus (délégués syndicaux) įmonėse, kuriose dirba ne mažiau kaip 50 darbuotojų (Darbo kodekso L2143-1–L2143-23 straipsniai). Šie atstovai turi įgaliojimus derėtis dėl kolektyvinių sutarčių ir jas pasirašyti įmonių lygmeniu. Kitos darbuotojų atstovavimo institucijos neturi šios galios, jei yra bent vienas parduotuvės prižiūrėtojas. Nuo 2008 m. atstovavimo reformos profesinės sąjungos, kurios nelaikomos atstovaujamomis įmonėje, galėjo paskirti "profesinės sąjungos atstovą" (Darbo kodekso L2142-1-1–L2142-1-4 straipsniai), kuris turi panašias teises kaip ir paskirtas cecho valdytojas, išskyrus teisę derėtis dėl kolektyvinių sutarčių. Pagal daugumos kolektyvinę sutartį parduotuvių prižiūrėtojai gali perduoti savo kolektyvinių derybų galią CSE, kuri gali derėtis ir sudaryti kolektyvines sutartis.
Socialiniai ir ekonomikos komitetai
CSE yra juridiniai asmenys, kuriuos kaip kolegialius organus sudaro darbuotojų išrinkti nariai, įmonės vadovybės atstovai ir profesinių sąjungų paskirti atstovai (Darbo kodekso L2311-1–L.2315-22 straipsniai). Narius renka visi darbuotojai kiekvienoje privataus sektoriaus įstaigoje, kurioje dirba daugiau nei 10 darbuotojų. CSE palaipsniui pakeitė dabartinius išrinktus organus (darbuotojų atstovus, darbo tarybas ir sveikatos, saugos ir darbo sąlygų committees_; žr. lentelę kitame section_), o procesas baigtas iki 2020 m. sausio 1 d.
CSE gali būti steigiamos įmonės arba įstaigos lygiu, kai taip pat yra įsteigta centrinė CSE. CSE gauna informaciją iš darbdavių tokiais klausimais kaip ekonominiai ir socialiniai įmonės aspektai ir naujos technologijos. Jie taip pat konsultuojami dėl įmonės strateginės krypties. Be to, jie dalyvauja oficialiose konsultacijose su darbdaviais tokiais klausimais kaip atleidimas iš darbo ir profesinis mokymas (be oficialių derybinių įgaliojimų) ir yra atsakingi už socialinės ir kultūrinės veiklos, kuriai jie turi kolektyvinėje sutartyje nustatytą biudžetą, valdymą. Kitu atveju CSE turi veikiantį biudžetą, lygų 0,2 % jų įmonių metinio darbo užmokesčio arba 0,22 % įmonėse, kuriose dirba daugiau nei 2 000 darbuotojų. CSE taip pat perima buvusių darbuotojų deleguotų asmenų užduotis (teikti individualius ir kolektyvinius skundus vadovybei ir užtikrinti teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių įgyvendinimą) ir saugos ir darbo sąlygų komiteto vaidmenį.
Įmonių grupėje gali būti įsteigta grupės lygmens darbo taryba (Comité de groupe) (Darbo kodekso L2331-1–L2335-1 straipsniai), kuri turi panašias teises kaip ir įprastos darbo tarybos. Įmonė, veikianti visoje Europoje, gali įsteigti Europos darbo tarybą (Comité d'entreprise européen) (Darbo kodeksas, L2341-1 straipsnis), kuri pagal Darbo kodeksą gali būti sujungta su grupės lygmens darbo taryba, jei darbuotojų atstovai sutinka.
Įgyvendinus 2015 m. rugpjūčio 17 d. Įstatymą Nr. 2015-994, 13 Prancūzijos regionų buvo įsteigti dvišaliai regioniniai komitetai (commissions syndical paritaires interprofessionnelles), kad 4,6 milijono darbuotojų, dirbančių mažosiose ir vidutinėse įmonėse, kuriose dirba mažiau nei 11 darbuotojų, būtų suteikta informavimo ir konsultavimo įstaiga (Darbo kodekso L.2234-1 straipsnis). Komiteto vaidmuo – teikti teisinę informaciją ar konsultacijas darbuotojams ir darbdaviams; aptarti ir priimti patarimus ar pareiškimus su mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis susijusiais klausimais (profesinis mokymas, užimtumas, sveikata ir sauga, įgūdžių prognozavimas ir valdymas).
Pasak "Dares" (2022a), 2020 m. 41,4 proc. įmonių, turinčių 10 ar daugiau darbuotojų ne žemės ūkio sektoriuje (0,5 procentinio punkto mažiau nei 2019 m.), t. y. 78,4 proc. šios srities darbuotojų, apėmė bent vienas darbuotojų atstovavimo organas. Galima pastebėti, kad darbo tarybos yra 35% įmonių. Šiose įmonėse dirba 74 proc. darbuotojų. CSE yra 35,5% įmonių; Šiose įmonėse dirba 74,9 proc. darbuotojų. Apklausos metu 5,6 proc. įmonių vis dar turėjo vieną ar daugiau įstaigų, kurios egzistavo iki 2017 m. reformos, o nauji rinkimai gali įvykti vėliau šiais metais. 2019 m. prasidėjęs profsąjungų delegatų skaičiaus mažėjimas tęsėsi ir 2020 m. Sveikatos, saugos ir darbo sąlygų komitetai, kurie yra privalomi įmonėse, kuriose dirba 300 ar daugiau darbuotojų ir kurios įsteigė naujus darbuotojų atstovavimo organus, veikia 79,4 proc. šių įmonių. Jų taip pat yra 21,0 % įmonių, kuriose dirba nuo 50 iki 299 darbuotojų.
Techniniai komitetai
Informavimo ir konsultavimo įstaigos taip pat veikia viešajame sektoriuje, tačiau jų organizacija skiriasi nuo privačiojo sektoriaus. Pagrindiniai viešojo sektoriaus patariamieji organai yra techniniai komitetai.
2010 m. liepos 5 d. Įstatymu Nr. 2010-751 įvesta kolektyvinių derybų reforma viešajame sektoriuje keičia profesinių sąjungų atstovavimo viešajame sektoriuje vertinimo būdą, atsižvelgiant į nuo 2008 m. privačiame sektoriuje galiojančias taisykles. Nuo tada, kai šis teisės aktas buvo įgyvendintas, rinkimai darbovietėse nulėmė profesinių sąjungų dalyvavimą derybose, gali pasirašyti susitarimus ir užimti vietas trišaliuose patariamuosiuose organuose.
Techninis komitetas turi skirtingą kompetenciją, priklausomai nuo valstybės tarnybos padalinių, kuriems jis priklauso, pavyzdžiui, nacionalinės valstybės tarnybos, valstybinių ligoninių ar vietos valdžios.
Atstovaujamojo organo reglamentas, sudėtis ir kompetencija
Body | Regulation | Composition | Competences/involvement in company-level collective bargaining | Thresholds for/rules on when the body needs to be/can be set up |
Trade union representative(s) (délégué syndical, DS) | Regulation codified by law in the Labour Code | Trade union delegate(s) | Involved in company-level collective bargaining and are mandated to defend workers’ interests | In establishments or companies with 50 employees or more. |
Social and economic committee (comité social et économique, CSE) (since September 2017) | Regulation codified by law in the Labour Code | Elected employees, representatives, management and, in companies with 50 employees or more, trade union representatives. | Involved in company-level collective bargaining under certain conditions – that is, if trade union representation is not present or if a majority collective agreement transfers the power of negotiation from trade union representative(s) to the committee. | In establishments or companies with 11 employees or more. |
