Graikijos kontekstas

Ekonominės ir darbo rinkos aplinkybės

Nuo ekonomikos krizės pradžios Graikijos ekonomika išgyveno nuosmukį ir turėjo aukštą nedarbo lygį.

2012–2022 m. Graikijos bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo 10,45 proc., t. y. mažiau nei ES vidurkis – 15,29 proc. augimas tuo pačiu laikotarpiu. Nedarbo lygis sumažėjo nuo 24,8 proc. 2012 m. iki 12,5 proc. 2022 m.

2020 m. dėl pandemijos smarkiai sumažėjus 9 proc. BVP (palyginti su ankstesniais metais), 2021 m. šalies BVP išaugo 8,4 proc. Šis augimas tęsėsi ir 2022 m.: Graikijos banko (Τράπεζα της Ελλάδος, ΤΤΕ) duomenimis (2023 m.), 2022 m. BVP išaugo 5,9 %.

Be to, 2022 m. infliacijos lygis toliau didėjo: vidutinis metinis vartotojų kainų indeksas (VKI) 2022 m., palyginti su 2021 m., padidėjo 9,6 proc. (2021 m. padidėjo 1,2 proc., palyginti su 2020 m.; Elstat, 2023).

2022 m. gruodžio mėn. VKI, palyginti su atitinkamu 2021 m. gruodžio mėn., padidėjo 7,2 %, o 2021–2020 m. užfiksuotas padidėjimas buvo 5,1 %.

Nedarbo lygis 2022 m. antrąjį ketvirtį siekė 12,4 proc., t. y. sumažėjo, palyginti su atitinkamu praėjusių metų ketvirčiu (2021 m. antruoju ketvirčiu), kai jis buvo 15,8 proc. (Elstat, 2022).

Teisinis pagrindas

Graikijoje nėra vieno bendro darbo įstatymo ar kodekso, reglamentuojančio individualius darbo santykius. Vietoj to yra daugybė skirtingų įstatymų ir darbo taisyklių. 2010–2013 m., įgyvendinant gelbėjimo programą ir įgyvendinant Graikijos vyriausybės ir trejeto (Tarptautinio valiutos fondo, ES ir Europos Centrinio Banko (ECB)) pasirašytą memorandumą, darbo santykių srityje buvo priimti daugiau kaip 28 nauji teisės aktai. Naujaisiais teisės aktais buvo siekiama įvesti "struktūrines reformas" darbo rinkoje, visų pirma drastiškai mažinant darbo sąnaudas ir plačiai įgyvendinant darbo lankstumą. Be to, priėmus Įstatymą Nr. 1876/90 buvo įvestos didelės kolektyvinių derybų sistemos reformos. Nuo 2010 m. buvo imtasi įvairių teisėkūros priemonių, kuriomis buvo siekiama "decentralizuoti" kolektyvines derybas (Įstatymai Nr. 3899/2010, 4024/2011, 4046/2012, 4093/2012 ir 4172/2013).

2018 m. rugpjūčio 20 d., priėmus galutinius teisės aktus (Įstatymai Nr. 4512/2018 ir Nr. 4549/2018) ir pasiekus tikslus, institucijos (ES, ECB ir Europos stabilumo mechanizmas) oficialiai nutraukė finansinės paramos programą ir šalis atgavo tam tikrą fiskalinį savarankiškumą. Vyriausybė pristatė dvi svarbias darbo reformas, kurios iš esmės pakeitė kolektyvinių derybų sistemą ir minimalaus darbo užmokesčio nustatymą.

Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Darbo ministerija) 2018-06-13 potvarkiu Nr. 32921/2175/13 buvo atkurtas sektorių kolektyvinių sutarčių išplėtimo mechanizmas ir palankumo principas.

Įstatymu Nr. 4564/2018 pradėtas taikyti naujas minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo mechanizmas, kuris iš pradžių buvo nustatytas Įstatymu Nr. 4172/2013 (103 straipsnis). Profesinių sąjungų veikla ir pagrindinės teisės (jų pripažinimas, atstovavimas ir teisė streikuoti) nustatytos vis dar galiojančiame Įstatyme Nr. 1264/1982, su tam tikrais nedideliais pakeitimais.

Nėra konkrečių teisės aktų dėl darbdavio atstovavimo. Kolektyvinių derybų įstatyme (Įstatymas Nr. 1876/1990) nurodomos darbdavių organizacijos, turinčios platesnį atstovavimą ir galinčios pasirašyti susitarimus savo srities srityje.

Naujuose teisės aktuose dėl sektorių kolektyvinių sutarčių išplėtimo mechanizmo ir palankumo principo reikalaujama, kad kolektyvinių sutarčių galiojimo pratęsimo atveju pasirašiusieji darbdaviai sudarytų ne mažiau kaip 51 proc. sektoriaus darbuotojų.

2019 m. spalio mėn. Įstatymu Nr. 4635/2019 buvo padaryti tam tikri pakeitimai, susiję su sektorių kolektyvinių sutarčių išplėtimu, arbitražo mechanizmu ir profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų registro sukūrimu.

2020 m. buvo priimti darbo teisės aktai dėl COVID-19 pandemijos valdymo.

2021 m. Įstatymu Nr. 4808/2021 buvo įvesta daug svarbių individualių darbo santykių pakeitimų. Tai buvo:

• skaitmeninės darbo kortelės įvedimas

• Graikijos darbo inspekcijos (Επιθεωρηση Εργασίας, SEPE) kaip nepriklausomos darbo inspekcijos įsteigimas

• priemonių, skirtų profesinio ir šeimos gyvenimo pusiausvyrai užtikrinti, įgyvendinimas (naujų atostogų formų nustatymas arba anksčiau nustatytų atostogų formų pakeitimai)

• Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Konvencijos Nr. 190 dėl smurto ir priekabiavimo darbo vietoje panaikinimo ir Įstatymo Nr. 4808/2021 dėl tokio smurto ir priekabiavimo prevencijos priemonių priėmimas

• nuotolinio darbo priemonių įgyvendinimas ir nuotoliniu būdu dirbančių asmenų teisė atsijungti;

• sukurti elektroninį registrą, skirtą profesinėms sąjungoms ir darbdavių organizacijoms registruoti;

• naujų reglamentų dėl darbo grafikų priėmimas

• teisės streikuoti reglamentuojančių taisyklių ir taisyklių pakeitimų įgyvendinimas

2022 m. Įstatymu Nr. 4921/2022 Graikijos darbo jėgos užimtumo organizacija (Ελληνικός Οργανισμός Απασχόλησης Εργατικού Δυναμικού, OAED) buvo pervadinta į Valstybinę užimtumo tarnybą (Δημόσια Υπηρεσία Απασχόλησης, DYPA). Naujajame įstatyme numatyti keli naujos tarnybos administravimo, organizavimo ir veiklos pakeitimai.

Galiausiai 2022 m. gruodį Prezidento dekretu Nr. 80 (Vyriausybės leidinys 222/2022-12-04) iki tol galiojusios individualios darbo teisės nuostatos buvo kodifikuotos viename tekste – Individualios darbo teisės kodekse (iš viso 357 straipsniai, 132 puslapiai). Šis kodifikavimas nepakeitė galiojančių teisės aktų ir teismų praktikos; vietoj to darbdavių ir darbuotojų teisės ir pareigos, susijusios su individualia darbo teise, buvo sujungtos į vieną tekstą.

Darbo santykių kontekstas

Iki 1990 m. kolektyvinėms deryboms buvo būdingas labai stiprus valstybės įsikišimas ir centralizacija nustatant darbo užmokestį ir formuojant darbo sąlygas bei teises tiek nacionaliniu, tiek sektoriniu lygmeniu (Įstatymas Nr. 3239/1955).

Nuo 1990 m. iki 2010 m. derybų pagrindas buvo nustatytas Įstatymu Nr. 1876/90, kuriuo nustatyta laisva kolektyvinių derybų sistema, kurioje svarbų vaidmenį atliko tarpininkavimo ir arbitražo procedūros (kurias teikia nepriklausoma įstaiga, t. y. Tarpininkavimo ir arbitražo organizacija (Οργανισμός Μεσολάβησης και Διαιτησίας, OMED).

Pagrindiniai kolektyvinių derybų lygmenys Graikijoje yra nacionalinis lygmuo, apimantis visą ekonomiką; sektorių ir (arba) profesiniu lygmeniu, apimančiu daugumą sektorių ir profesijų; ir įmonės lygmeniu. Pagal šią struktūrą nacionalinio lygmens derybose buvo sudaryta Nacionalinė bendroji kolektyvinė sutartis (Εθνική Γενική Συλλογική Σύμβαση Εργασίας, EGSSE), kurioje buvo nustatytas nacionalinis minimalusis darbo užmokestis ir sprendžiami kiti platesnio pobūdžio klausimai, pavyzdžiui, atostogos ir mokymas. Tuo pat metu šiuo pagrindu buvo sudarytos derybos sektorių ir (arba) profesiniu lygmeniu, o vėliau ir įmonių lygmeniu, siekiant užtikrinti geresnį darbo užmokestį ir sąlygas.

Šią struktūrą iš esmės pakeitė 2010 m. pradžioje įvestos priemonės. Kelis iš eilės priimtus teisės aktus (Įstatymai Nr. 3899/2010, Nr. 4024/2011, Nr. 4046/2012, Nr. 4093/2012 ir Nr. 4172/2013) sistema buvo pakeista: EGSEE ir sektorių kolektyvinės sutartys tapo taikomos tik nariams; panaikintas kolektyvinių sutarčių išplėtimo mechanizmas; įmonių susitarimai turėjo būti įgyvendinami prioriteto tvarka; arbitražo mechanizmas (OMED) galėtų būti naudojamas tik tuo atveju, jei darbdaviai ir darbuotojai sutiktų. Ši paskutinė nuostata buvo panaikinta 2014 m., kai Valstybės Taryba priėmė sprendimą, kuriuo buvo atkurta teisė vienašališkai apskųsti arbitražo procedūras, tačiau nauju reglamentu (Įstatymas Nr. 4303/2014) buvo nustatyta keletas išankstinių sąlygų dėl arbitražo sistemos naudojimo, dėl kurių iš tikrųjų sunku vykti arbitražui.

Be to, pagal Įstatymą Nr. 4046/12 visos kolektyvinės sutartys negali galioti ilgiau kaip trejus metus (ilgiausiai). Pasibaigus susitarimo galiojimo laikui, deryboms dėl jo atnaujinimo skiriami tik trys mėnesiai.

Be to, nacionaliniai socialiniai partneriai nebeturi galimybės nustatyti visuotinai taikomo nacionalinio minimaliojo darbo užmokesčio per EGSSE. Naujais teisės aktais (Įstatymais Nr. 4093/2012 ir Nr. 4172/2012) Graikijos vyriausybei suteikti vieninteliai įgaliojimai tai daryti; tereikia konsultuotis su socialiniais partneriais. Šis esminis Graikijos darbo santykių sistemos pokytis paveikė kolektyvinių derybų aprėptį šalyje, o aprėptis, atrodo, smarkiai mažėja.

2018 m. dvi naujos priemonės pakeitė darbo santykių kontekstą. Pirma, 2018 m. rugpjūčio mėn. buvo priimti teisės aktai, kuriais iš naujo nustatyti sektorių kolektyvinių sutarčių išplėtimo mechanizmai ir vėl nustatytas palankumo principas. Šie du principai buvo panaikinti nuo 2010 m. ir 2011 m. (Įstatymas Nr. 3845/2010 ir Nr. 4024/2011 dėl palankumo principo ir Įstatymas Nr. 4024/2011 dėl išplėtimo mechanizmo). Be to, nuo 2018 m. rugpjūčio iki metų pabaigos 10 galiojančių nacionalinių sektorių kolektyvinių sutarčių buvo paskelbtos privalomomis visiems darbdaviams. Darbo ministerijos duomenimis, šios sutartys apima maždaug 191 000 darbuotojų.

Antra, 2018 m. pirmą kartą buvo taikomas naujas minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo mechanizmas, kuris iš pradžių buvo nustatytas Įstatymu Nr. 4172/2013 (103 straipsnis) ir iš dalies pakeistas 2018 m. birželio mėn. Konkrečios konsultacijų proceso datos, kurios vyks nuo 2018 m. rugpjūčio iki 2019 m. sausio, buvo priimtos įstatymu. Siekta, kad naujasis minimalusis darbo užmokestis įsigaliotų 2019 m. vasario 1 d. Pagal šį mechanizmą numatoma rengti laipsniškas konsultacijas minimaliam darbo užmokesčiui nustatyti, kuriose dalyvautų vyriausybė, socialiniai partneriai ir specializuotos mokslo įstaigos, mokslinių tyrimų įstaigos ir ekspertai. Procesas buvo baigtas 2019 m. sausio pabaigoje, o 2019 m. vasario 1 d. įvestas naujas minimaliojo darbo užmokesčio dydis. Šis reguliavimo būdas pakeičia minimalaus darbo užmokesčio nustatymą kolektyvinėje sutartyje, kuri buvo panaikinta 2012 m., kai buvo sumažintas minimalus darbo užmokestis.