Kolektyvinės derybos Graikijoje

Prieš ekonomikos krizę, tai yra iki 2010 m., Pagal 1990 m. teisės aktus (Įstatymas Nr. 1896/90) kolektyvinės derybos vyko trimis lygiais: EGSSE nustatė nacionalinį minimalų darbo užmokestį ir darbo sąlygas; sektorių ir (arba) profesinėse kolektyvinėse sutartyse nustatomas minimalus darbo užmokestis ir darbo sąlygos atitinkamuose sektoriuose ir profesijose; įmonių lygmeniu buvo naudojami bendrovių susitarimai. Sektorių ir (arba) profesiniuose susitarimuose negalėjo būti nustatytas mažesnis darbo užmokestis ar mažiau palankios darbo sąlygos nei tos, dėl kurių susitarė EGSSE. Lygiai taip pat įmonių susitarimuose negalėjo būti numatytas mažesnis darbo užmokestis ar mažiau palankios darbo sąlygos nei sutartos sektoriaus lygmeniu. Be to, nacionaliniu ir sektorių lygmenimis buvo taikomas išplėtimo mechanizmas, pagal kurį susitarimai tapo privalomi visiems (darbdaviams ir darbuotojams), o galiojo vienašališko arbitražo sistema.

Po 2010 m. į nustatytą laisvų kolektyvinių derybų teisinę sistemą buvo imtasi teisėkūros priemonių (Įstatymai Nr. 3899/2010, 4024/2011, 4046/2012, 4093/2012 ir 4172/2013), radikaliai ją pakeitus.

Pakeitimais buvo siekiama visiško kolektyvinių derybų "decentralizavimo". Pagrindiniai pakeitimų tikslai buvo šie: išardyti "hierarchinį" derybų lygmenų santykį, siekiant susilpninti tarpsektorinių ir sektorinių derybų svarbą ir privalomumą; padaryti kolektyvines sutartis privalomas tik darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų nariams; užtikrinti, kad įmonių kolektyvinės sutartys taptų vyraujančios; panaikinti pratęsimo mechanizmą; nustatyti savanorišką arbitražo procedūrą; ir priimti teisės aktus dėl naujo vyriausybės minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo mechanizmo (o ne socialinių partnerių per EGSSE).

Pasibaigus trečiajai Graikijos ekonominio koregavimo programai (2018 m. rugpjūčio 20 d.), buvo vėl taikomas sektorių kolektyvinių sutarčių išplėtimo mechanizmas ir palankumo principas (pagal kurį darbuotojui palankiausia tvarka taikoma, kai kartu su daugiau kolektyvinių darbo sutarčių sudaryta individuali darbo sutartis). Nuo to laiko iki metų pabaigos visiems darbdaviams iš viso buvo taikoma 10 galiojančių nacionalinių sektorių kolektyvinių sutarčių.

Išplėtimo mechanizmas ir palankumo principas taikomi nuo 1990 m., tačiau 2011 m. buvo sustabdyti. 2018 m. vėl pradėjus taikyti kolektyvinių darbo sutarčių išplėtimą, buvo taikomos griežtesnės sąlygos ir griežtesni patikrinimai, siekiant užtikrinti, kad darbdavių organizacijos apimtų 51 proc. sektoriaus darbuotojų. Be to, anksčiau kolektyvinė darbo sutartis, kurios techninis galiojimo laikas baigėsi, bet darbdavių organizacija ar profesinė sąjunga oficialiai nenutraukė, kad galėtų derėtis dėl naujos, buvo laikoma neterminuota ir galiojančia. Bendras rezultatas – po 2012 m. gerokai sumažėjo darbuotojų įtraukimo į kolektyvines darbo sutartis procentinė dalis.

Derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis

Nėra nacionalinių duomenų apie derybų dėl darbo užmokesčio aprėptį ir nėra priežiūros institucijos ar mechanizmo. Daroma prielaida, kad kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio aprėpties lygis yra labai mažas, nes panaikintas pratęsimo mechanizmas.

Visų lygių darbuotojų kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis

Pastaba: * Darbuotojų, dirbančių vietiniuose padaliniuose, kuriuose daugiau nei 50 % darbuotojų yra įtraukti į kolektyvinę darbo užmokesčio sutartį, procentinė dalis, palyginti su bendru tyrime dalyvavusių darbuotojų skaičiumi.

Šaltiniai: EUROFOUND, 2013 m. ir 2019 m. Europos įmonių tyrimas (įskaitant privačiojo sektoriaus įmones, turinčias įmones, kuriose dirba >10 darbuotojų (NACE kodai B–S); apklausos klausimas buvo klausimas su keliais atsakymų variantais ir buvo galimi keli atsakymai); Eurostatas [earn_ses10_01], [earn_ses14_01], [earn_ses18_01], 2010, 2014 ir 2018 m. darbo užmokesčio struktūros tyrimas (įskaitant įmones, kuriose dirba >10 darbuotojų (NACE kodai B–S, išskyrus O), kiekvienam vietos vienetui pateikiant vieną atsakymą)

Derybų lygiai

Nuo 2010 m. ir kolektyvinių derybų reformų svarbiausias / dažniausiai naudojamas derybų lygmuo buvo įmonių lygmuo.

Darbo ministerijos duomenimis, skirtinguose kolektyvinių sutarčių lygmenyse pastebima aiški kolektyvinių derybų decentralizavimo tendencija.

Nuo tada, kai vėl pradėtas taikyti sektorių kolektyvinių sutarčių išplėtimo mechanizmas (2018 m. rugpjūčio mėn.), padėtis šiek tiek pasikeitė. 2018 m. iš viso 10 galiojančių nacionalinių sektorių kolektyvinių sutarčių buvo išplėstos visiems susijusiems darbdaviams.

Įvairiais derybų lygmenimis sudarytų susitarimų skaičius 2010–2021 m.

Šaltinis: Darbo ministerija, INE GSEE, 2023

Susitarimų įvairiais derybų lygmenimis ypatumai 2010–2022 m.

Pastaba: visų kolektyvinių sutarčių galiojimo laikas yra ne ilgesnis kaip treji metai.

Dažniausiai sudaromos įmonių sutartys, nors jose numatytos mažiau palankios darbo užmokesčio sąlygos nei sektorių ir (arba) profesinių kolektyvinių sutarčių arba EGSEE. Tačiau įmonių susitarime negali būti nustatytas mažesnis darbo užmokestis nei nustatytas vyriausybės ir turi būti laikomasi nacionalinio minimalaus darbo užmokesčio.

EGSEE yra privalomas tik darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų nariams.

Kalbant apie darbo laiką, pagal įstatymą leidžiama sudaryti kolektyvines sutartis dėl darbo laiko tvarkos įmonių lygmeniu; darbo laikas neturi viršyti 40 valandų per savaitę, vidutiniškai per vienerius metus.

Kolektyvinių derybų lygiai, 2022 m.

Pastabos: * Taikoma tik darbo laiko tvarkai įmonėje, neviršijant įstatyme nustatyto bendro maksimalaus darbo laiko. ** Nuo 2012 m. minimalų darbo užmokestį nustato vyriausybė, o EGSSE apima tik su darbo užmokesčiu nesusijusius klausimus. theory_ EGSSE_ gali nustatyti wages_,_, bet tik pasirašiusioms šalims. Savaitės darbo laikas yra terminas, kuris pirmą kartą buvo įvestas 1984 m. EGSSE, kuris buvo ratifikuotas įstatymu ir nustato maksimalias ribas.

Artikuliacija

Nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. sistemos pakeitimų vyriausybė nustatė nacionalinį minimalų darbo užmokestį, kuris yra privalomas visiems darbdaviams. Sektoriniai ir (arba) profesiniai susitarimai yra privalomi tik tuo atveju, jei jie apima 51 proc. darbuotojų pagal įstatyme numatytą specialų pratęsimo mechanizmą.

Įmonės sutartys taikomos įmonės darbuotojams ir viršesnės, jei sektoriuje nėra privalomos kolektyvinės sutarties.

Derybų raundų laikas

Tradiciškai derybos dėl EGSSE prasideda metų pradžioje po susitarimo galiojimo pabaigos. Sektorių ir įmonių kolektyvinės derybos prasideda pasibaigus ankstesnės sutarties galiojimui. Nėra konkretaus ar fiksuoto derybų raundų laikotarpio / laiko.

Koordinavimo

Konkrečių koordinavimo mechanizmų nėra.

Išplėtimo mechanizmai

Nuo 1990 m. iki 2011 m. pagal Įstatymą Nr. 1876/90 darbo ministras galėjo pratęsti ir paskelbti privaloma kolektyvinę sutartį visiems pramonės sektoriaus darbuotojams, jei sutartis apėmė darbdavius, įdarbinusius 51 % atitinkamo sektoriaus darbuotojų. Pratęsti gali kompetentinga profesinė sąjunga arba darbdavių organizacija.

Šis pratęsimas buvo sustabdytas, kol Graikija įgyvendino gelbėjimo susitarimus (Įstatymas Nr. 4024/2011). Priėmus naują įstatymą (Įstatymas Nr. 4472/17), pratęsimo mechanizmas turėjo būti atkurtas pasibaigus tuo metu galiojusiai paramos programai.

2018 m. rugpjūčio mėn., pasibaigus sustabdymo laikotarpiui (2012–2018 m.), pratęsimo mechanizmas buvo atnaujintas. Naujaisiais teisės aktais nustatytos sektorių kolektyvinių sutarčių išplėtimo sąlygos ir procesai. Jei susitarimą pasirašiusios sektoriaus darbdavių organizacijos narės įdarbina ne mažiau kaip 51 proc. atitinkamo sektoriaus darbuotojų, ministro sprendimu susitarimas tampa privalomas visam sektoriui. Dėl šios priežasties darbdavių organizacijos privalo savanoriškai pateikti savo narių registrą. Jei darbdavių organizacijos nepateikia registro, privalomas kolektyvinės sutarties pratęsimas negalimas.

2019 m. spalį vyriausybė dar kartą peržiūrėjo pratęsimo mechanizmą. Pagal naujausius galiojančius teisės aktus (Įstatymas Nr. 4635/30-10-2019), norint pratęsti kolektyvinę sutartį ar arbitražo sprendimą, reikia atlikti šį procesą.

• Bet kuri pasirašiusi šalis gali pateikti oficialią paraišką darbo ministrui (ir išsiųsti pranešimą ASE) kartu su dokumentais apie pratęsimo poveikį konkurencingumui ir užimtumui.

• Tada ASE siunčia pagrįstą nuomonę darbo ministrui, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, kartu su pagrįstu Darbo ministerijos kompetentingo departamento patvirtinimu, kad kolektyvinis susitarimas yra privalomas darbdaviams, kuriuose dirba daugiau kaip 50 % sektoriaus darbuotojų.

• Tada darbo ministras išduoda pratęsimą.

Be to, naujajame įstatyme numatytos išimtys įmonėms, susiduriančioms su dideliais finansiniais sunkumais ir bankrutavusioms arba derančioms dėl neteisminio susitarimo ar finansinio restruktūrizavimo. Šioms įmonėms gali būti taikoma išimtis, jei ASE pateikia pagrįstą nuomonę dėl sąlygų arba dėl visos kolektyvinės darbo sutarties paskelbimo privaloma. Be to, darbo ministrui priėmus sprendimą ir gavus ASE nuomonę, konkrečioms įmonėms gali būti taikoma išimtis ir kiekvienas svarbus šios nuostatos įgyvendinimo klausimas gali būti konkrečiai nustatytas kiekvienai įmonei, ypač esamų darbo vietų apsaugos priemonės.

Nukrypti leidžiančių nuostatų mechanizmai

Įstatyme Nr. 3845/2010 ir vėlesniuose teisės aktuose nustatyta galimybė įmonių susitarimuose nukrypti nuo atitinkamų sektorių ir (arba) profesinių kolektyvinių sutarčių, taip pat nuo EGSEE. Apatinė riba yra vyriausybės nustatytas nacionalinis minimalus darbo užmokestis.

Tačiau nuo 2018 m. rugpjūčio mėn., jei sektoriaus kolektyvinė sutartis tapo privaloma, nukrypti leidžianti nuostata įmonių susitarimu negalima.

Darbo laiko klausimais žemesnio lygio susitarimais (įmonių susitarimais) galima nukrypti nuo aukštesnio lygio (sektorių) susitarimų, tačiau pagal EGSEE ir teisės aktus savaitės darbo laikas negali viršyti 40 valandų.

Kolektyvinių sutarčių galiojimo pabaiga

Pagal Įstatymą Nr. 4046/2012 kolektyvinės sutartys gali būti tik terminuotos sutartys, kurių trukmė ne trumpesnė kaip vieneri metai, o ne ilgesnė kaip treji metai. Anksčiau buvo numatyta galimybė sudaryti ir neterminuotas kolektyvines sutartis.

Tuo pačiu įstatymu pasikeitė anksčiau galiojusi kolektyvinių sutarčių "pratęsimo" ir "įsigaliojimo" sistema. Dabar, kai kolektyvinė sutartis baigiasi be pratęsimo, galioja tik dalis kolektyvinės sutarties. Pagal galiojančią sistemą senosios kolektyvinės sutarties galiojimas pratęsiamas trims mėnesiams iki naujos sutarties pasirašymo; Pagal naująją "po įsigaliojimo" tvarką darbdaviai neįpareigojami mokėti visos darbuotojų darbo užmokesčio sumos, o tik bazinį atlyginimą (sektoriaus, profesijos ar įmonės) ir keturias specialias išmokas, susijusias su darbo stažu, vaikais, studijomis ir pavojingu darbu. Šiuos sumažinimus darbdavys gali nustatyti vienašališkai ir be darbuotojo sutikimo, kol jie bus pakeisti nauja kolektyvine darbo sutartimi arba kol darbdavys ir darbuotojas sudarys naują individualią sutartį, kurioje gali būti dar nepalankesnių sąlygų. Numatyta įšaldyti priemokas po vienerių metų pas tą patį darbdavį, t. y. "tarnybos termino", sustabdant bet kokio atitinkamo įstatymo, nuostatos, kolektyvinės sutarties ar net arbitražo sprendimo galiojimą.

Pažymima, kad Įstatymu Nr. 4331/2015 šešių mėnesių laikotarpis buvo atnaujintas, tačiau vėliau, Įstatymu Nr. 4336/2015, trijų mėnesių laikotarpis vėl buvo nustatytas.

Todėl dabartinė padėtis yra tokia, kad pasibaigus kiekvienos atskiros kolektyvinės sutarties galiojimo laikui, sutartis galioja tris mėnesius, per kuriuos dėl jos galima iš naujo derėtis (pagal naujausią galiojančią įstatymo redakciją (Įstatymas Nr. 4336/2015)).

Taikos sąlygos

Paprastai pareiga palaikyti darbo taiką yra neatsiejama nuo kolektyvinių sutarčių ir kyla iš pareigos sąžiningai įgyvendinti susitarimus. Taikos įsipareigojimas draudžia kolektyvinės sutarties šalims kolektyviai naudoti tokias priemones kaip streikai ar lokautai jos galiojimo laikotarpiu, siekiant panaikinti ar pakeisti tai, kas buvo sutarta.

Taikos prievolės apribojimai gali kilti iš ankstesnių kolektyvinių sutarčių ar arbitražo sprendimų, kurie taip pat yra saugomi konstituciškai. Taikos įsipareigojimas turi būti susitartas ne tik kolektyvine sutartimi, bet ir paprastu profesinės sąjungos ir darbdavio susitarimu.

Kiti kolektyvinėse sutartyse aptariami profesinio gyvenimo aspektai

Graikijos kolektyvinėse darbo sutartyse tradiciškai daugiausia sprendžiami darbo užmokesčio klausimai, išmokos ir išmokos bei kiti su darbu susiję klausimai, pavyzdžiui, atostogos. Panaikinus galimybę nustatyti minimalų darbo užmokestį ir darbo užmokestį iš EGSSE taikymo srities (Įstatymas Nr. 4093/2012 ir Ministrų kabineto įstatymas Nr. 6), socialiniai partneriai nacionaliniu lygmeniu pradėjo spręsti platesnio masto su darbo rinka susijusius klausimus ir rengti bendrus veiksmus.

2016 m. EGSEE socialiniai partneriai įsipareigojo:

• užtikrinti, kad būtų toliau taikomos ankstesnėse EGSSE versijose nustatytos institucinės sąlygos, ir dar kartą patvirtinti, kad panaikinus nuostatas dėl intervencijos į EGSSE, jos pradės tiesiogines derybas dėl susitarimo darbo užmokesčio sąlygų, įskaitant minimalųjį darbo užmokestį, nustatymo.

• susitarė, kad "išnagrinėjusios galimybę bendradarbiauti su Tarptautine darbo organizacija, jos imsis būtinų veiksmų, kad būtų įgyvendinti veiksmai, padedantys spręsti pabėgėlių imigracijos problemą"

• kuriuo sprendžiama dėl Europos pagrindų susitarimo dėl įtraukių darbo rinkų, kurį 2010 m. kovo 25 d. pasirašė Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), "BusinessEurope", UEAPME (dabar SMEUnited) ir Europos viešąsias paslaugas teikiančių darbdavių ir įmonių centras

• susitarti parengti veiksmų planą, skirtą kliūtyms įvertinti ir aktyviai įtraukčiai į darbo rinką skatinti skirtus veiksmus, pavyzdžiui, nagrinėti tokius klausimus kaip galimybė patekti į darbo rinką ir reintegracija;

2017 m. EGSEE socialiniai partneriai susitarė:

• bendradarbiauti globojant Darbo ministerijai kovojant su nedeklaruojamu darbu, remiantis TDO pasiūlymais, pateiktais 2016 m. diagnostinėje ataskaitoje dėl nedeklaruojamo darbo Graikijoje

• priimti naujas kovos su rasizmu ir diskriminacija darbo vietoje priemones

• patvirtinti Graikijos darbuotojų saugos ir sveikatos instituto (Ελληνικό Ινστιτούτο Υγιεινής και Ασφάλειας στην Εργασία, Elinyae) nacionalinės darbuotojų saugos ir sveikatos strategijos tekstą

• ir kartu pateikti jį vyriausybei priimti

2018 m. EGSEE socialiniai partneriai susitarė sudaryti jungtines technines tyrimo grupes šiomis temomis:

• Profesinės socialinės apsaugos fondas (Ταμείο Επαγγελματικής Ασφάλισης)

• Verslo atnaujinimas – darbo vietų gelbėjimas

• Veiksmingų kolektyvinių derybų gairės

Jie taip pat susitarė vykdyti bendrus projektus šiomis temomis:

• Darbo ateitis

• profesinis mokymas

Galiausiai jie paprašė, kad vyriausybė įsteigtų nuolatinę trišalę konsultacinę tarybą, kaip numatyta TDO konvencijoje Nr. 144.

2018 m. EGSSE darbo ministro sprendimu buvo pratęstas iš pradžių iki 2019 m. gruodžio 31 d., o vėliau 2020 m. iki 2020 m. gruodžio 31 d. dėl COVID-19 pandemijos.

2021 m. EGSEE socialiniai partneriai susitarė:

• priimti Europos pagrindų susitarimą dėl skaitmeninimo darbe, kurį Europos socialiniai partneriai pasirašė 2020 m. birželio mėn., ir plėtoti skaitmeninių įgūdžių ugdymo, tęstinio profesinio mokymo ir sertifikavimo bei teisingo darbuotojų perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos veiklą

• dar kartą patvirtinti paramą TDO konvencijos Nr. 190 ir Rekomendacijos Nr. 206 dėl kovos su smurtu ir seksualiniu priekabiavimu darbe ratifikavimui

2022 m. EGSSE pratęsė 2021 m. EGSEE turinį iki 2023 m. birželio 30 d. Be to, buvo įsteigta darbo grupė, kurios tikslas – parengti pasiūlymą dėl pelno nesiekiančio juridinio asmens pagal Specialiąją profesinio mokymo sąskaitą (Ειδικός Λογαριασμός Επαγγελματικής Κατάρτισης, ELEK), kurį savarankiškai valdys nacionaliniai socialiniai partneriai.