Vengrijos profesinio gyvenimo šalies profilis
Šiame profilyje apibūdinami pagrindiniai Vengrijos profesinio gyvenimo ypatumai. Jos tikslas – pateikti atitinkamą pagrindinę informaciją apie struktūras, institucijas, veikėjus ir atitinkamus teisės aktus, susijusius su profesiniu gyvenimu.
Tai apima rodiklius, duomenis ir reguliavimo sistemas, susijusias su šiais aspektais: subjektais ir institucijomis, kolektyviniais ir individualiais darbo santykiais, sveikata ir gerove, darbo užmokesčiu, darbo laiku, įgūdžiais ir mokymu, lygybe ir nediskriminavimu darbe. Profiliai sistemingai atnaujinami kas dvejus metus.
2012–2022 m. Vengrijos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui sparčiai augo (41,8 proc.) ir gerokai viršijo to paties laikotarpio ES vidurkį (15,3 proc.). Dėl to paskutinį 2019 m. ketvirtį užimtumo lygis buvo rekordiškai aukštas, rekordiškai aukštas užimtumo lygis ir rekordiškai žemas nedarbo lygis. 2020 m. dėl pandemijos BVP, palyginti su 2019 m., sumažėjo 4,7 proc. Nedarbas padidėjo, ypač tarp jaunimo. Tačiau 2021 m. ir didžiąją 2022 m. dalį ekonomikos augimas sugrįžo. Dėl to dirbančiųjų skaičius 2022 m. pradžioje grįžo į ankstesnį rekordinį lygį, o po to pasiekė naują aukštumą. Užimtumo lygis greitai atsigavo dėl mažėjančio darbingo amžiaus gyventojų. Tuo pačiu metu nedarbo lygis 2022 m. pasiekė priešpandeminį žemumą (3,6 proc.). Tačiau reikėtų pažymėti, kad popandeminis pagerėjimas nebuvo vienodas: jaunimo nedarbo lygis niekada nepasiekė priešpandeminio žemumo. Po pandemijos moterų užimtumo lygis atsigavo greičiau nei vyrų.
2011–2012 m. bendra teisinė bazė buvo iš esmės peržiūrėta. 2012 m. Įstatymas I dėl Darbo kodekso (2012. évi I. törvény a munka törvénykönyvéről) reglamentuoja užimtumo ir darbo klausimus privačiajame sektoriuje.
Darbo santykių teisinė sistema taip pat buvo iš esmės pakeista, visų pirma pertvarkant nacionalinių konsultacijų ir derybų institucijas ir persvarstant kolektyvinių derybų vaidmenį ir taisykles kaip naujojo Darbo kodekso dalį.
1989 m. VII įstatymas (dėl teisės streikuoti) taip pat buvo iš esmės pakeistas 2010 ir 2012 m.
2018 m. iš dalies pakeitus Darbo kodeksą buvo priimtas esminis darbo laiko reguliavimo pakeitimas (2018. évi CXVI. törvény a munkaidő-szervezéssel és a munkaerő-kölcsönzés minimális kölcsönzési díjával összefüggő egyes törvények módosításáról).
COVID-19 pandemijos metu buvo priimtos laikinosios nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo Darbo kodekso ir kitų teisės aktų, t. y. pratęsti darbdavių vienašališką sprendimų priėmimą tokiais klausimais kaip darbo grafikas, ataskaitiniai laikotarpiai ir nuotolinis darbas.
2022 m. pabaigoje buvo priimti kiti Darbo kodekso pakeitimai (2022 m. Įstatymas Nr. LXXIV). Jos visų pirma apėmė mokamų atostogų reglamentavimą, darbuotojų teisę gauti informaciją apie savo darbo sąlygas (pvz., darbo grafikus) ir sąlygas darbuotojams, negalintiems atlikti savo darbo pareigų dėl sveikatos sutrikimų.
Per pastaruosius du dešimtmečius Vengrijos darbo santykiai palaipsniui keitėsi nuo stipraus nacionalinio trišalio bendradarbiavimo iki ribotų konsultacijų, nuo didelės kolektyvinių derybų aprėpties iki gana mažo ir netolygaus santykio, o nuo naujų struktūrų (pvz., darbo tarybų, sektorių dialogo komitetų ir regioninių trišalių organų) iki mažiau ir silpnesnių institucijų. Tuo tarpu socialiniai partneriai stengiasi išlaikyti savo narius ir išlaikyti savo vaidmenį ekonomikoje ir visuomenėje. Vyriausybės visada atliko svarbų politinį vaidmenį formuojant darbo santykius ne tik nustatydamos teisinę sistemą, bet ir kaip partnerės, skirtingo lygio įsipareigojusios bendradarbiauti su socialiniais partneriais, taip pat pasikliaudamos jų savarankišku indėliu.
1990 m. pradžioje tuometinis Darbo kodeksas (1992 m. Įstatymas XXII) nustatė tam tikrą darbo tarybų (dalyvavimo) ir profesinių sąjungų (kolektyvinių derybų) sambūvio darbo vietose formą. Šiuo konkrečiu tarpusavio priklausomybės scenarijumi jie veikė iki 2012 m., kai naujuoju Darbo kodeksu (2012 m. I įstatymas) buvo pakeisti jų vaidmenys ir įgaliojimai, išlaikant jų paralelinį buvimą, o tai lėmė apčiuopiamus darbo santykių pokyčius.
2004 m. buvo įsteigti dvišaliai sektorių dialogo komitetai, skirti silpniausiai darbo santykių sistemos grandžiai spręsti, nors dvišalės socialinės partnerystės tradicijos nebuvo. Šiuo metu jie veikia 24 sektoriuose ir (arba) subsektoriuose ir daugiausia diskutuoja su sektoriais susijusiais klausimais. Nepaisant gerai išplėtotos teisinės ir institucinės sistemos, pagrindinė kolektyvinių derybų forma vyksta įmonių lygmeniu.
Daugelį metų Nacionalinių interesų susitaikymo taryba (Országos Érdekegyeztető Tanács, OÉT), kuri praeityje turėjo skirtingus pavadinimus, sudarė trišalę sistemą, kurios įgaliojimai beveik nesikeitė. Čia buvo sudarytas ne tik metinis susitarimas dėl privalomo minimalaus darbo užmokesčio ir rekomendacijos dėl bendro darbo užmokesčio didinimo, bet ir šalys derėjosi įvairiais ekonominiais klausimais. 2010 m. Orbano vyriausybė panaikino šią centrinę instituciją ir pakeitė ją daugiapartinėmis / trišalėmis struktūromis, turinčiomis daug ribotesnius vaidmenis.
Institucinė struktūra, susijusi su darbo santykiais, nepasikeitė nei COVID-19 krizės metu, nei po jos. Vyriausybė, priimdama svarbius sprendimus, ir toliau ignoravo socialinio dialogo forumus. Pandemijos metu Vyriausybės nutarimu buvo laikinai sustabdytos įvairios Darbo kodekso nuostatos – daugiausia darbuotojų nenaudai, iš anksto nepasitarus su profesinėmis sąjungomis. Panašiai profsąjungos bergždžiai protestavo prieš kai kurias Darbo kodekso pakeitimo nuostatas 2022 m. gruodį.
