Kolektyviniai veiksmai ir ginčai Vengrijoje

2011 m. balandžio 25 d. Vengrijos pagrindiniu įstatymu darbuotojams, darbdaviams ir jų organizacijoms užtikrinama teisė į kolektyvines derybas ir teisė imtis kolektyvinių veiksmų savo interesams apginti, įskaitant teisę nutraukti darbą (XVII straipsnio 2 skirsnis).

Nors darbuotojų ar jų organizacijų inicijuoti kolektyviniai veiksmai yra gana išsamiai reglamentuojami, ypač streikai, teisės aktuose nekalbama apie akivaizdžiausią galimą darbdavių kolektyvinį veiksmą – lokautus.

Teisė streikuoti reglamentuojama 1989 m. VII įstatymu. Teisė streikuoti garantuojama atskiriems darbuotojams, siekiantiems savo poreikių, o teisė organizuoti solidarumo streiką suteikiama tik profesinėms sąjungoms. Paprastai streikas gali būti skelbiamas tik po to, kai mažiausiai septynias dienas bandoma išspręsti prieštaraujančius interesus (2 straipsnis).

Yra tam tikrų apribojimų, susijusių su teisės streikuoti turėjimu ir naudojimusi. Teisėsaugos, ginkluotųjų pajėgų ar teismų darbuotojams nesuteikiama teisė streikuoti. Valstybės tarnautojai, dirbantys viešojo administravimo srityje, turi teisę streikuoti, tačiau ja gali naudotis tik pagal specialias taisykles, nustatytas vyriausybės ir atitinkamų profesinių sąjungų susitarime.

1989 m. VII įstatyme išvardytos aplinkybės, kai streikas yra neteisėtas (3 straipsnis).

Vykdant visuomenei svarbią veiklą, visų pirma masinį transportą, telekomunikacijas, elektros, vandens, dujų ir kitą energijos tiekimą, teisė streikuoti gali būti įgyvendinama tik tiek, kiek tai netrukdo teikti paslaugas pakankamu lygiu. "Pakankamas lygis" gali būti apibrėžtas parlamento aktu (pagal 2010 m. ir 2012 m. VII įstatymo pakeitimus), o kai kuriose srityse tai jau įvyko. Šios taisyklės labai riboja teisę streikuoti tam tikrose viešosiose paslaugose.

Kitos kolektyvinių veiksmų formos (išskyrus streikus) Vengrijoje yra daug labiau paplitusios, pavyzdžiui, protesto susirinkimai ir protesto mitingai, demonstracijos, peticijos ir parašų rinkimas. Pirmieji du reglamentuojami 2018 m. Įstatymu LV dėl teisės į susirinkimus. Šis naujasis įstatymas yra griežtesnis nei jo pirmtakas: apie demonstracijas reikia pranešti prieš kelis mėnesius, o policijai suteikiama gana didelė diskrecija uždrausti susirinkimus. Skundai ir viešojo intereso atskleidimas (informavimas apie pažeidimus) buvo reglamentuojami 2013 m. Įstatymu Nr. CLXV, kol jis buvo pakeistas patobulintu 2023 m. Įstatymu Nr. XXV. Peticijas ir parašų rinkimą reglamentuoja 2013 m. Įstatymas Nr. CCXXXVIII dėl referendumų, Europos iniciatyvų ir referendumo tvarkos.

Kolektyvinių veiksmų raida 2013–2021 m.

Pastaba: n.a., nėra.

Šaltinis: Vengrijos centrinė statistikos tarnyba, 2022 m.

Kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmai

Kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmus reglamentuoja Darbo kodeksas (2012 m. Įstatymas I, 291–293 straipsniai).

Svarbu pažymėti, kad Darbo kodekse vartojama sąvoka "kolektyviniai darbo ginčai", kuri aiškinama kaip susijusi tik su kolektyviniais interesų ginčais.

Priklausomai nuo nesutariančių šalių, darbdavys ir darbo taryba arba darbdavys ir profesinė sąjunga gali įsteigti ad hoc taikinimo komitetą (egyeztető bizottság) savo ginčams spręsti (taip pat žr. skirsnį "Darbuotojų atstovavimas darbo vietoje"). Augalų sutartyje arba kolektyvinėje sutartyje taip pat gali būti nuostatų dėl nuolatinio taikinimo komiteto.

Taikinimo komitetą sudaro vienodas darbdavio ir darbo tarybos ar profesinės sąjungos deleguotų narių skaičius ir nepriklausomas pirmininkas. Darbdavys ir darbo taryba (profesinė sąjunga) gali iš anksto raštu susitarti laikytis komiteto sprendimo. Šiuo atveju komiteto sprendimas yra privalomas. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemiamą reikšmę turi pirmininko balsas.

Kai kuriuos kolektyvinius ginčus, nurodytus Darbo kodekse (236 straipsnio 4 dalis ir 263 straipsnis), turėtų spręsti arbitras.

Nuo 2016 m. lapkričio mėn. ginčo šalys gali pakviesti MTVSZ, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo instituciją, padėti (taikinimo ar tarpininkavimo būdu) arba arbitražą.

Individualūs ginčų sprendimo mechanizmai

Pagal Darbo kodeksą (285 straipsnis) pagrindinės individualios ginčų sprendimo institucijos yra teismai. Individualius darbo ginčus sprendžia specializuoti teismai, t. y. administraciniai ir darbo teismai (kurie yra apylinkės teismų lygmeniu, bet veikia tik apskričių centrų miestuose). Šie teismai numato pirmąją instanciją, o neišspręstos bylos perduodamos civiliniams teismams antrąja instancija.

Alternatyvių ginčų sprendimo mechanizmų naudojimas

MTVSZ yra atsakinga už kolektyvinius, o ne individualius ginčus. Tačiau MTVSZ įsteigimo tikslas buvo suteikti galimybę individualius ginčus paversti kolektyviniais, jei įmanoma, sujungiant kelis individualius ginčus tuo pačiu klausimu.

Ginčų sprendimo mechanizmų naudojimas 2014–2021 m.

Pastabos: *Darbo ginčų bylų klasifikavimas buvo gerokai susiaurintas dėl 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo I dėl Administracinių teismų proceso kodekso pakeitimų, kuriais sumažėjo darbo ginčų skaičius. ** Nuo 2020 m. kovo 31 d. panaikinus darbo teismų skaičių, 2020 m. skaičiai nėra palyginami su atitinkamais ankstesnių ir vėlesnių metų skaičiais. n.a., nėra.

Šaltinis: Nacionalinė teismų tarnyba, 2022