Latvijos istorija

2012–2022 m. metinis bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas svyravo nuo 7 proc. (2012 m.) iki –2,2 proc. (2020 m.). 2012–2022 m., išskyrus kritimą 2020 m., metinis augimo tempas buvo nedidelis (1,9–4 proc.), tačiau išliko teigiamas. Per 10 metų nedarbo lygis nuolat mažėjo. Bendras nedarbas 2022 m. sudarė 6,9 %. Per 10 nagrinėjamų metų užimtumas padidėjo: bendras užimtumo lygis 2012 m. buvo 74,3 proc., o 2022 m. – 76,8 proc. 2022 m. vyrų užimtumo lygis (79,1 proc.) buvo didesnis nei moterų (74,5 proc.).

Darbo teisės aktai apima Darbo įstatymą (priimtas 2001 m. birželio 20 d.), Darbo apsaugos įstatymą (priimtas 2001 m. birželio 20 d.) ir papildomus teisės aktus, Darbo ginčų įstatymą (priimtas 2002 m. rugsėjo 26 d.), Streiko įstatymą (priimtas 1999 m. balandžio 23 d.) ir keletą kitų norminių aktų, reglamentuojančių specialių darbuotojų grupių darbo užmokestį ir kitus specifinius klausimus.

Darbdavių atstovavimą, darbuotojų atstovavimą ir kolektyvines derybas reglamentuoja Darbo įstatymas, Profesinių sąjungų įstatymas (nauja redakcija priimta 2014 m. kovo 6 d.) ir Darbdavių organizacijų ir jų asociacijų įstatymas (priimtas 1999 m. gegužės 19 d.).

2011 m. gegužės 19 d. priimtame ES lygmens komercinių bendrovių ir ES komercinių bendrovių grupių darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais įstatyme nustatytas Europos darbo tarybų vaidmuo.

2022 m. buvo padaryti du Darbo įstatymo pakeitimų rinkiniai. Pirmaisiais pakeitimais (priimtais 2022 m. birželio 6 d. ir galiojančiais nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.) buvo pakeisti daugiau kaip 40 pagrindinio įstatymo nuostatų ir trys pereinamojo laikotarpio taisyklių pakeitimai (Latvijas Republikas Saeima, 2022a). Šie pakeitimai susiję su šiais punktais:

• kolektyvinių sutarčių reglamentavimas (pvz., nuo kolektyvinių sutarčių nukrypti leidžiančios nuostatos);

• įdarbinimo paslaugų teikėjo pareiga raštu informuoti darbuotoją apie įdarbinimo paslaugos gavėją prieš numatomą darbuotojo paskyrimą

• nauji reikalavimai dėl darbo sutarčių turinio

• griežtesnė darbdavio pareiga informuoti darbuotojus apie įdarbinimo taisykles ir sąlygas

• Nauji bandomieji nuostatai

• darbdavio pareiga informuoti darbuotojus apie komandiruotes, į kurias jie turėtų vykti;

• platesnė bendra atsakomybė statybos sektoriuje

• Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) leidimas dirbti viršvalandžius

• naujas darbo laiko reglamentavimas darbuotojams, kurių darbo grafikas nėra visiškai arba iš esmės nuspėjamas;

• darbuotojų teisė koreguoti savo darbo laiką

• Taisyklė, pagal kurią pasinaudojimas kasmetinėmis atostogomis neturi sukelti neigiamų pasekmių

• darbdavio pareiga suteikti nemokamas atostogas

• tėvų teisė į ilgesnes tėvystės atostogas

• vaiko priežiūros atostogos

Antruoju pakeitimų rinkiniu (galiojančiu nuo 2022 m. lapkričio 25 d.) nustatytos minimaliosios mėnesinės algos nustatymo ir peržiūros procedūrų išimtys (Latvijas Republikas Saeima, 2022b).

Socialinio dialogo sistema buvo sukurta 1990-ųjų pradžioje, kai Latvijos darbo įstatyme ir kituose konkrečiuose įstatymuose buvo nustatytas profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų vaidmuo, kolektyvinės sutartys ir derybų tvarka. Sistema grindžiama savanoriško dalyvaujančių asmenų dalyvavimo principu. Iš pradžių socialinis dialogas buvo dvišalis procesas. Tada, 1993 m., buvo sukurta socialinio dialogo sistema, pagrįsta trišalėmis derybomis. Tais pačiais metais buvo įsteigtos dvi trišalės tarybos, o 1994 m. – dar viena taryba. Darbuotojams atstovavo ir tebėra viena nacionalinio lygmens organizacija – Latvijos laisvųjų profesinių sąjungų konfederacija (LBAS). Darbdaviams taip pat atstovauja viena organizacija – Latvijos darbdavių konfederacija (Latvijas Darba Devēju konfederācija**,** LDDK) (įkurta 1993 m.).

Nacionalinė trišalė darbdavių, vyriausybės ir profesinių sąjungų konsultacinė taryba buvo įsteigta 1993 m. gruodžio mėn. 1996 m. ji buvo reorganizuota į Nacionalinę trišalę bendradarbiavimo tarybą (Nacionālā trīspusējās sadarbības padome, NTSP).

1998 m. gegužės 12 d., remiantis "Trišalio bendradarbiavimo nacionaliniu lygmeniu koncepcija", tarybos buvo sujungtos į vieną pagrindinę tarybą ir kelias patarybes.

Socialinio dialogo procesui reglamentuoti buvo priimta nemažai įstatymų. 2002 m. buvo priimtas naujas Darbo įstatymas, kuriame aiškiau išdėstyti pagrindiniai socialinio dialogo principai, darbdavių pareigos ir darbuotojų teisės.

Nuo 1998 m., kai buvo reorganizuota socialinio dialogo sistema, reikšmingų pokyčių neįvyko. Darbo santykiai yra korporatyviniai ir orientuoti į konsensusą. Nors nacionaliniu lygmeniu jos yra stiprios, suderintos ir trišalės, sektorių lygmeniu jos yra silpnos.

2017 m. darbdavių atstovavimas sektoriaus lygmens socialinėse derybose buvo išplėstas į dideles įmones, pakeitus Darbo įstatymą. Tokios didelės įmonės turėtų atitikti tokią pačią atstovavimo tvarką, kokia taikoma darbdavių organizacijoms.

Socialiniai partneriai labai aktyviai švelnino COVID-19 krizės padarinius. Iš pradžių jie išreiškė visišką paramą vyriausybės veiksmams, kuriais siekiama apriboti viruso plitimą, ir aktyviai dalyvavo rengiant ir tobulinant vyriausybės pasiūlytas ir priimtas paramos priemones. Vėliau šiais metais socialiniai partneriai pabrėžė socialinio dialogo svarbą švelninant krizės poveikį ir paragino vyriausybę labiau atsižvelgti į socialinių partnerių iniciatyvas.

Vyriausybė atliko pagrindinį vaidmenį pandemijos pradžioje, turėdama greitai priimti sprendimus. Tačiau nuo pat pradžių Vyriausybė stengėsi kuo labiau įtraukti socialinius partnerius į tuo metu sudarytas darbo grupes.

Pirmoji grupė buvo įkurta prieš COVID-19 pandemiją, globojant Finansų ministerijai, siekiant palengvinti kolektyvines diskusijas dėl valstybės mokesčių ir fiskalinės politikos. Antroji grupė buvo įsteigta Tarpsektoriniame koordinavimo centre valstybės institucijų veiklai koordinuoti, kurią sudarė ministrai, socialinių partnerių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Trečioji buvo Operatyvinio valdymo grupė – tarpinstitucinių operacijų koordinavimo darbo grupė. Jis įsteigtas Ministrų kabineto 2020 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 2020/1.2.1.-84.

Didžiausi socialiniai partneriai (LDDK ir LBAS) ir kitos institucijos (Latvijos prekybos ir pramonės rūmai (Latvijas Tirdzniecības un rūpniecības kamera, LTRK), Latvijos vietos ir regionų savivaldybių asociacija (Latvijas Pašvaldību savienība, LPS) ir Latvijos mokslų akademija sudarė koaliciją, kurią pavadino "didžiuoju penketu". Per koaliciją jie koordinavo savo veiksmus ir rengė bei pateikė bendras nuomones.

Šis naujas požiūris į viešąsias diskusijas šiek tiek sumažino socialinių partnerių vaidmenį, nes susitarimai buvo pasiekti didelėse, nusistovėjusiose grupėse.