Kolektyvinės derybos Latvijoje

Kolektyvines derybas reglamentuoja Darbo įstatymo B dalis (17–27 straipsniai). Įstatyme aprašomas kolektyvinių sutarčių turinys ir forma, kolektyvinės sutarties šalys, kolektyvinės sutarties poveikis laikui bėgant, kolektyvinės sutarties poveikis darbuotojams, kolektyvinės sutarties sudarymo tvarka, kolektyvinės sutarties tvirtinimas, kolektyvinės sutarties nuostatų pakeitimai, susipažinimas su kolektyvine sutartimi ir ginčų sprendimas.

Kolektyvinė sutartis yra savanoriškas dokumentas, tačiau ją sudarius privaloma visoms dalyvaujančioms šalims. Dėl kolektyvinių sutarčių pakeitimų turėtų susitarti visos dalyvaujančios šalys.

Kolektyvinės derybos yra savanoriškos ir paprastai inicijuojamos profesinių sąjungų. Pastaraisiais metais jis išaugo. Sektorių lygmens kolektyvinės derybos vis dar silpnos, nors nuo 2009 m. ypatingas dėmesys skiriamas sektoriaus lygmens kolektyvinėms deryboms.

Įmonių ir sektorių lygmens derybose įdiegta nauja praktika. Šios praktikos esmė yra kolektyvinių sutarčių susiejimas su tam tikra ekonomine nauda ar svarbiais ekonominiais procesais šalyje.

Įmonių lygmeniu kolektyvines sutartis sudariusioms įmonėms buvo suteikta mokesčių lengvata už dalį visų kolektyvinėje sutartyje nurodytų darbuotojų maitinimo ir gydymo išlaidų, kurias apmokėjo darbdavys. Tokios išlaidos neįtraukiamos į asmens, už kurį mokamas darbo užmokesčio mokestis, pajamas, jei jos neviršija 480 eurų per metus (vidutiniškai 40 eurų per mėnesį).

Šią paskatą inicijavo profesinės sąjungos.

Sektoriaus lygmeniu kolektyvinės sutartys buvo naudojamos siekiant padidinti finansinę drausmę ir atlyginimus. Pirmasis tokių kolektyvinių sutarčių taikymo pavyzdys yra statybų sektoriuje, kur sektoriaus lygmens kolektyvinės derybos remiamos ekonominiu stimulu – mažesniu užmokesčiu už viršvalandžius. Kolektyvines derybas inicijavo darbdavių organizacija Latvijos statybininkų asociacija (Latvijas Būvuzņēmēju apvienība, LBA), kuri padėjo įsteigti Latvijos statybos rangovų partnerystę derybų procesui valdyti. 2019 m. 313 statybos sektoriaus statybos įmonių ir profesinių sąjungų pasirašė bendrąjį susitarimą dėl minimalaus darbo užmokesčio, padaryti atitinkami Darbo įstatymo pakeitimai.

2022 m. birželio 16 d. priimtos Darbo įstatymo pataisos lėmė du kolektyvinių sutarčių reguliavimo pakeitimus. Pirmasis pakeitimas buvo susijęs su galimybe nukrypti nuo kolektyvinių sutarčių, o antrasis – su darbdavio pareiga informuoti visus darbuotojus apie naują kolektyvinę sutartį ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jos pasirašymo.

Darbo užmokestis paprastai nustatomas derybose tarp darbdavio ir atskiro darbuotojo. Derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis nėra stebima nacionaliniu lygmeniu. Jį galima apytiksliai apibūdinti naudojant metinės LBAS apklausos duomenis, tačiau šie duomenys renkami savanoriškai, nėra tobuli ir nėra viešai prieinami nuo 2015 m.

CSP teikia duomenis apie darbuotojų sudėtį pagal ekonominės veiklos rūšis ir kolektyvinių sutarčių apimtį ir pobūdį 2010, 2014 ir 2018 m. (Oficialiosios statistikos portalas, 2023a).

Neseniai pasirašytas bendrasis susitarimas statybų sektoriuje, derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis tikrai padidėjo.

Kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis įvairiais lygmenimis

Šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas (2023a)

Darbuotojų kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis

Šaltiniai: EUROFOUND, 2013 m. ir 2019 m. Europos įmonių tyrimas (įskaitant privačiojo sektoriaus įmones, turinčias įmones, kuriose dirba daugiau kaip 10 darbuotojų (NACE kodai B–S), galimi keli atsakymai); Eurostatas [earn_ses10_01], [earn_ses14_01], [earn_ses18_01] (įskaitant įmones, kuriose dirba daugiau kaip 10 darbuotojų (NACE kodai B–S, išskyrus O), kiekvienam vietiniam vienetui pateikiant vieną atsakymą); EBPO ir AIAS (2021 m.); LBAS duomenų bazė (2015 m.); Oficialiosios statistikos portalas (2023a); TDO

Pagrindinis kolektyvinių derybų lygmuo yra įmonės lygmuo.

Latvijoje kolektyvinės sutartys neskirstomos į darbo užmokesčio sutartis ar darbo laiko sutartis. Kolektyvinės sutartys paprastai apima platesnį klausimų spektrą, tačiau konkrečiai nesprendžia darbo užmokesčio ir darbo laiko klausimų, nes šie darbo sąlygų aspektai yra pakankamai reglamentuoti įstatymu. Kalbant apie darbo laiką, kolektyvinėse sutartyse dažniausiai numatyta daugiau atostogų arba daugiau laiko mokymuisi.

2019 m. sudarytas pirmasis susitarimas dėl realaus darbo užmokesčio statybų sektoriuje. Sektoriaus lygmens kolektyvinė sutartis (bendroji sutartis) galioja nuo 2019 m. lapkričio 3 d. Jame teigiama, kad minimalus mėnesinis bruto darbo užmokestis statybų sektoriuje turėtų būti 780 eurų; minimalus valandinis įkainis turėtų būti 4,67 euro; privalomas papildomas atlyginimas turėtų būti mokamas, jei darbuotojas yra įgijęs atitinkamą profesinį išsilavinimą; papildomas užmokestis už viršvalandinį darbą turėtų būti ne mažesnis kaip 50% darbuotojo atlyginimo; o minimalus mėnesinis darbo užmokestis studentams stažuotojams per pirmuosius šešis mėnesius turėtų būti 546 EUR.

Kolektyvinių derybų lygiai, 2022 m.

Pastaba: dėl darbo užmokesčio ir darbo laiko klausimų deramasi nacionaliniu lygmeniu, tačiau dėl jų nesudaroma kolektyvinių sutarčių.

Artikuliacija

Aukščiausias darbo santykių standartas yra įstatymas. Bet kokia kolektyvinė sutartis gali tik pagerinti įstatyme ir aukščiausio lygio kolektyvinėje sutartyje nustatytas sąlygas. Kadangi Latvijoje sektorių lygmens susitarimų beveik nėra, įmonių lygmens susitarimai turi sudaryti geresnes sąlygas nei visa darbo teisės aktų taikymo sritis.

Kolektyvinės derybos gali būti vykdomos bet kuriuo metu, o kolektyvinės sutartys gali būti sudaromos bet kuriuo metu. Vyriausybės ir nacionalinio lygmens socialinių partnerių derybos dėl nacionalinio minimalaus darbo užmokesčio vyksta prieš priimant valstybės biudžetą, paprastai rugpjūtį arba rugsėjį, kai turima pirmojo pusmečio ekonominės raidos statistinius duomenis.

Darbo įstatymo 19 straipsnyje nurodomas kolektyvinių sutarčių poveikis jų galiojimo laikotarpiu, tačiau nenurodoma, kas nutinka, kai jos baigiasi ir dėl jų nederamasi per tam tikrą laikotarpį. Tokioms situacijoms taikomos taisyklės turėtų būti įtrauktos į kolektyvines sutartis. Įstatyme teigiama: "Kolektyvinė sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikotarpiui arba tam tikram darbui atlikti. Jeigu kolektyvinėje sutartyje nenurodytas įsigaliojimo laikas, kolektyvinė sutartis laikoma sudaryta vieneriems metams."

Kolektyvinė sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus jos terminui šalių susitarimu arba vienos šalies pranešimu apie nutraukimą, jei dėl tokios teisės susitarta kolektyvinėje sutartyje.

Oficialios derybų dėl darbo užmokesčio koordinavimo procedūros nėra nustatytos.

Neformalus koordinavimas taip pat nėra plėtojamas. Yra tik trys sektoriaus lygmens kolektyvinės sutartys (vadinamos bendraisiais susitarimais): geležinkelių sektoriuje, statybos sektoriuje ir stiklo pluošto pramonėje. Kai kuriuose sektoriuose profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos yra sudariusios bendradarbiavimo susitarimus, kurių forma ir formuluotė yra panaši.

LBAS ir LDDK organizuoja priemones, skirtas sektoriaus lygmens socialiniam dialogui gerinti, tačiau šių pastangų tikslas yra stiprinti gebėjimus, o ne koordinuoti. Tačiau nuo 2008 m. socialiniai partneriai dalyvauja ES struktūrinių ir investicijų fondų finansuojamose veiksmų programose, kuriomis siekiama stiprinti nacionalinio lygmens socialinių partnerių gebėjimus. Šie projektai apima specialius socialinio dialogo gebėjimų stiprinimo projektus sektorių ir regionų lygmenimis. Šiais projektais siekiama informuoti ir konsultuotis su organizacijomis narėmis, o tai gali būti laikoma tam tikru "švelniu" koordinavimu.

Pagal Latvijos teisę didelės įmonės, darbdavių organizacijos arba darbdavių organizacijų asociacijos sudarytas bendrasis susitarimas yra privalomas organizacijos ar organizacijų asociacijos nariams. Jeigu sutartį sudariusioje įmonėje, organizacijoje ar darbdavių organizacijų asociacijoje dirba daugiau kaip 50 proc. darbuotojų arba sukuriama daugiau kaip 50 proc. sektoriaus apyvartos, bendrasis susitarimas yra privalomas visiems atitinkamo sektoriaus darbdaviams ir taikomas visiems jų darbuotojams.

Įmonės lygmens kolektyvinė sutartis yra privaloma šalims, o jos nuostatos taikomos visiems darbuotojams, kurie dirba pas atitinkamą darbdavį arba atitinkamoje darbdavio įmonėje, jei kolektyvinėje sutartyje nenumatyta kitaip. Neturėtų turėti reikšmės, ar darbo teisiniai santykiai su darbuotoju susiklostė iki kolektyvinės sutarties įsigaliojimo, ar po jos.

Kitų savanoriškų kolektyvinių sutarčių sąlygų taikymo išplėtimo mechanizmų nėra.

Darbo įstatyme nurodyta, kad "darbuotojas ir darbdavys gali nukrypti nuo kolektyvinės sutarties nuostatų tik tuo atveju, jei atitinkamos darbo sutarties nuostatos yra palankesnės darbuotojui".

Teisinis būdas nukrypti nuo galiojančios kolektyvinės sutarties yra sutarties nuostatų pakeitimas. Darbo įstatymo 23 straipsnis nustato kolektyvinės sutarties nuostatų keitimo mechanizmą. Įstatyme nurodyta, kad kolektyvinės sutarties galiojimo laikotarpiu šalys gali keisti jos nuostatas tik kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka arba kolektyvinės sutarties sudarymo tvarka (Darbo įstatymo 21 straipsnis), jei tokia tvarka nėra nustatyta.

2022 m. įstatyme nurodytais atvejais buvo pakeistos taisyklės dėl nukrypti leidžiančių nuostatų; Nukrypti nuo pirmiau minėtų nuostatų buvo leidžiama tik tuo atveju, jei bendras darbuotojų apsaugos lygis nebuvo sumažintas. Iki šiol buvo vienas toks atvejis – dėl darbuotojo bandomojo laikotarpio nustatymo.

Darbo ginčų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei kolektyvinių interesų ginčas sprendžiamas taikinimo procedūromis, šalys turėtų susilaikyti nuo kolektyvinių veiksmų (įskaitant streikus ar lokautus). Tas pats reikalavimas galioja, jei kolektyvinį ginčą sprendžia arbitražo teismas (20 straipsnio 5 dalis). Streiko įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad streiko metu nei profesinėms sąjungoms, nei darbuotojams neleidžiama pranešti darbdaviui reikalavimų, kurie nebuvo nurodyti streiko deklaracijoje.

Nėra informacijos apie taikos sąlygų egzistavimą kolektyvinėse sutartyse.

LBAS duomenų bazės duomenimis, iki 2015 m. svarbiausi kolektyvinėse sutartyse aptarti profesinio gyvenimo aspektai buvo šie:

• papildomos atostogos, pavyzdžiui, gimdymo atveju

• papildomos išmokos, pvz., apmokėtos telefono sąskaitos, transportas, maitinimas ir sveikatos draudimas

• mokamas mokymas ir švietimas

• geresnės darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo sąlygos (e. darbas, nuotolinis darbas, lankstus darbo laikas)

• Papildomos priemonės vyresnio amžiaus darbuotojams