Latvijos profesinio gyvenimo šalies profilis
Šis profilis apibūdina pagrindinius Latvijos profesinio gyvenimo ypatumus. Jos tikslas – pateikti atitinkamą pagrindinę informaciją apie struktūras, institucijas, veikėjus ir atitinkamus teisės aktus, susijusius su profesiniu gyvenimu.
Tai apima rodiklius, duomenis ir reguliavimo sistemas, susijusias su šiais aspektais: subjektais ir institucijomis, kolektyviniais ir individualiais darbo santykiais, sveikata ir gerove, darbo užmokesčiu, darbo laiku, įgūdžiais ir mokymu, lygybe ir nediskriminavimu darbe. Profiliai sistemingai atnaujinami kas dvejus metus.
Individualūsdarbo santykiai– atskiro darbuotojo ir darbdavio santykiai. Šiuos santykius formuoja teisinis reguliavimas ir socialinių partnerių derybų dėl sąlygų rezultatai. Šiame skirsnyje apžvelgiama darbo santykių pradžia ir nutraukimas bei teisės ir pareigos Latvijoje.
Reikalavimai darbo sutarčiai
Darbo sutartis turi būti sudaryta raštu prieš pradedant darbą. Darbo įstatymas griežtai nustato individualios darbo sutarties turinį (40 straipsnis).
2022 m. birželio 16 d. priimtais pakeitimais padaryta keletas 40 skirsnio pakeitimų.
Viena iš nuostatų yra ta, kad darbuotojas gali laisvai pasirinkti savo darbo vietą.
Darbo laiko reguliavimas buvo pakeistas: kai darbuotojo darbo grafikas yra visiškai ar iš esmės nuspėjamas arba kai jis nėra visiškai ar iš esmės nuspėjamas, darbo sutartyje turėtų būti numatytas ne tik įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, bet ir su tuo susijusios procedūros.
Įtrauktos trys naujos nuostatos (11, 12 ir 13): darbo sutartyse turėtų būti numatytas bandomasis laikotarpis ir jo trukmė (11); darbuotojas turi teisę į mokymą, jei darbdavys rengia mokymus (12); darbuotojas turi teisę gauti socialinės apsaugos išmokas dėl darbo santykių ir bet kokią kitą darbdavio teikiamą socialinio draudimo išmoką (13).
Reikalaujama informacija gali būti pakeista nuoroda į atitinkamas įstatymų ir kitų teisės aktų, kolektyvinių sutarčių nuostatas arba nuoroda į atitinkamas darbo tvarkos taisykles.
Įstatymui prieštarauja jaunesnio nei 15 metų amžiaus arba jaunesnio nei 18 metų asmens, besimokančio dieninėje mokykloje (įvardijami kaip "vaikai") įdarbinimas nuolatiniame darbe.
Vaikai nuo 13 metų, jei vienas iš tėvų (ar globėjų) davė raštišką sutikimą, gali būti įdarbinti ne mokyklos valandomis šviesiu paros metu darbe, kuris nekenkia jų saugumui, sveikatai, dorovei ir vystymuisi. Tokį darbą nustato Ministrų kabinetas.
Užsieniečiai gali būti įdarbinti tik tuo atveju, jei jie turi teisę įsidarbinti, patvirtintą viza ar specialiu leidimu (gali būti išimčių). Ši taisyklė netaikoma ES piliečiams ir tiems, kurie turi teisę laisvai judėti ES pagal Šengeno susitarimą.
Atleidimo ir nutraukimo procedūros
Atleidimo iš darbo ir atleidimo iš darbo tvarką reglamentuoja Darbo įstatymas (atitinkamai 100–112 ir 113–129 straipsniai). Procedūra prasideda nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išdavimo arba pateikimo. Įstatyme išsamiai aprašoma, kaip ir kokiomis aplinkybėmis bet kuri šalis gali išduoti pranešimą apie sutarties nutraukimą. Jame nustatomas darbdavio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, darbuotojų skaičiaus organizacijoje mažinimo ir kolektyvinio atleidimo iš darbo tvarka, draudimas ir apribojimas atleisti iš darbo ir lengvatos tęsti darbo santykius, jei darbuotojų skaičius sumažinamas, specialūs reikalavimai dėl narystės profesinėje sąjungoje, pagalba ieškant naujo darbo ir išeitinės išmokos, be kita ko.
Darbuotojas turi teisę raštu įspėti apie darbo sutarties nutraukimą prieš mėnesį, išskyrus atvejus, kai darbo sutartyje ar kolektyvinėje sutartyje numatytas trumpesnis terminas. Įstatyme nurodyta 11 atvejų, kai darbdavys gali įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, remdamasis aplinkybėmis, susijusiomis su darbuotojo elgesiu ar jo gebėjimais, arba ekonominėmis, organizacinėmis, technologinėmis ar panašaus pobūdžio priemonėmis įmonėje.
Darbdavys privalo raštu pranešti darbuotojui apie aplinkybes, kurios yra pagrindas nutraukti darbo sutartį.
Darbdaviui draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui, kuris yra profesinės sąjungos narys, be atitinkamos profesinės sąjungos sutikimo.
Tėvystės, motinystės ir tėvystės atostogos
Tėvystės, motinystės ir tėvystės atostogų trukmę nustato Darbo įstatymas (154–156 straipsniai). Tėvystės, motinystės ir tėvystės atostogas reglamentuoja Latvijos socialinio draudimo sistema, kuri teikia atostogų metu gaunamas išmokas. Atitinkamas socialines išmokas socialiai apdraustiems asmenims gali gauti, jei asmuo yra sumokėjęs privalomojo ar savanoriško socialinio draudimo įmokas į specialųjį socialinio draudimo biudžetą (kaip numatyta 1997 m. spalio 1 d. priimtame ir nuo 1998 m. sausio 1 d. galiojančiame Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (12 straipsnio 1 ir 2 dalys). Išmokos dydis priklauso nuo gavėjo bendros įmokos ir apskaičiuojamas pagal jo socialinio draudimo atlyginimą.
Tėvystės atostogos buvo įvestos 2004 m. Šiais metais šią išmoką gavo 4 521 tėtis (iš 20 551 naujagimio). 2019 m. tėvystės išmoka išmokėta 10 508 tėvams (iš 18 589 naujagimių).
Įstatymų nustatyta atostogų tvarka
Maternity leave
| |
| Maximum duration |
|
| Reimbursement | 80% of the average insurance wage of the beneficiary |
| Who pays? | Social insurance budget (valsts sociālās apdrošināšanas speciālais budžets), administered by the State Social Insurance Agency (Valsts sociālās apdrošināšanas aģentūra, VSAA) |
| Legal basis |
|
| Parental leave | |
| Maximum duration | According to Article 156 of the Labour Law, every employee, whether a mother or a father, has the right to parental leave in connection with the birth or adoption of a child. Parental leave for a period not exceeding 1.5 years can be requested at any time up to the day the child reaches the age of eight years. Parental leave, upon the request of an employee, should be granted as a single period or in parts. The employee has a duty to notify the employer in writing one month in advance about the beginning of parental leave or its parts and the duration of parental leave. Parental leave cannot be shorter than one continuous calendar week The early termination of parental leave and an early return to work should be facilitated according to the procedures stipulated by a collective agreement or an employment contract or based on an agreement between the employee and the employer. The employee is entitled to return to work, subject to notifying the employer at least two weeks in advance, where for objective reasons there is no need for them to provide further childcare. The employee has the right to flexible parental leave. |
| Reimbursement | A beneficiary may choose the time the benefit is received, and the amount of the benefit is calculated on the basis of the duration of parental leave. The amount of the benefit is established according to the chosen duration of receiving the benefit:
For recipients of parental benefit who are employed during the period in which they are caring for their child and are not on childcare leave or are earning income during the period as a self-employed person, the benefit is 50% of their nominal wage. Once the choice is made regarding the duration of receiving the benefit (until the child reaches the age of 13 or 19 months) and the benefit is granted, the chosen duration for the same child may not be changed. |
| Who pays? | Social insurance budget (valsts sociālās apdrošināšanas speciālais budžets), administered by the VSAA |
| Legal basis |
|
| Paternity leave | |
| Maximum duration | The father of a child is entitled to leave of 10 calendar days. This leave should be granted immediately after the birth of the child, but no later than six months from the birth of the child (amended from two months on 16 June 2022). A new clause regulates cases when the child’s paternity has not been established or the child’s father has died or has had his custody revoked. In such cases, a person other than the child’s mother has the right to 10 days of childcare leave at the request of the child’s mother. If a mother dies in childbirth or any time up to the 42nd day of the postnatal period, or, in accordance with the procedures prescribed by law, refuses to take care of the child during the period up to the 42nd day of the postnatal period, the father of the child or another person who is willing to take care of the child should be granted leave for the period up to the 70th day of the child’s life. If a mother cannot take care of their child during the period up to the 42nd day of the postnatal period due to illness, injury or other health-related reasons, the father or another person who is willing to take care of the child should be granted leave for those days on which the mother herself is not able to take care of the child. For a family that has adopted a child up to 18 years of age, one of the adoptive parents should be granted 10 calendar days of leave. A child’s father, an adoptive parent or another person who cares for the child and who makes use of the leave referred to in this section should have their job position kept for them. If this is not possible, the employer should ensure that similar or equivalent work with conditions and employment provisions that are not less favourable is available on their return. |
| Reimbursement | 80% of the average wage of the beneficiary, derived from insurance contributions |
| Who pays? | Social insurance budget (valsts sociālās apdrošināšanas speciālais budžets), administered by the VSAA |
| Legal basis |
|
Nedarbingumo atostogos
Nedarbingumo atostogų teisinis pagrindas apima:
Darbo įstatymas (priimtas 2001 m. birželio 20 d., galiojantis nuo 2002 m. birželio 1 d.)
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (priimtas 1997 m. spalio 1 d. ir galioja nuo 1998 m. sausio 1 d.)
Motinystės ir ligos draudimo įstatymas (priimtas 1995 m. lapkričio 6 d. ir galiojantis nuo 1997 m. sausio 1 d.)
Ministrų kabineto nutarimas Nr. 753 "Dėl valstybinio socialinio draudimo išmokų reglamentavimo" (priimtas 2021 m. lapkričio 16 d.)
Ministrų kabineto nutarimas Nr. 152 dėl nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarkos (priimtas 2001 m. balandžio 3 d., galioja nuo 2001 m. gegužės 1 d.)
Biudžeto ir finansų valdymo įstatymas (priimtas 1994 m. kovo 24 d. ir galioja nuo 1994 m. balandžio 24 d.)
Atitinkamų metų metinis valstybės biudžeto įstatymas
Ligos išmoka mokama iš socialinio draudimo biudžeto. Ji skiriama, jei gavėjas valstybinio socialinio draudimo įmokas sumokėjo ne mažiau kaip 3 mėnesius per 6 mėnesius iki laikinojo nedarbingumo įvykio arba ne mažiau kaip 6 mėnesius per 24 mėnesius iki įvykio. Nedarbingumo laikotarpiu asmuo vis dar turėtų turėti darbuotojo arba savarankiškai dirbančio asmens statusą.
Ligos išmoka skiriama 80 proc. gavėjo vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto iš draudimo įmokų.
Darbdavys neturi teisės įspėti apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, išskyrus ypatingus atvejus, susijusius su nepriimtinu darbuotojo elgesiu darbe.
Pensinis amžius
Pensinis amžius nustatomas Valstybinių pensijų įstatymo (priimto 1995 m. lapkričio 2 d. ir galiojančio nuo 1996 m. sausio 1 d.) 11 straipsnyje. Pensinis amžius bus palaipsniui didinamas iki 65 metų tiek vyrams, tiek moterims. 2023 m. pensinis amžius buvo 64 metai ir 6 mėnesiai. Teisę į senatvės pensiją turi moterys ir vyrai, sulaukę nustatyto pensinio amžiaus ir sumokėję draudimo įmokas ne mažiau kaip 20 metų.
Vaiko, kuris iki vaikui sukaks 18 metų, ne mažiau kaip 8 metus prižiūrėjo penkis ir daugiau vaikų arba ne mažiau kaip 8 metus neįgalų vaiką, vienas iš tėvų ar globėjų gali pretenduoti į senatvės pensiją sulaukęs 60 metų, jei draudimo įmokas mokėjo ne mažiau kaip 25 metus.
Žmonės, kurių draudimo įmokų stažas yra ne mažesnis kaip 30 metų, turi teisę prašyti senatvės pensijos nuo 62 metų.
