Kolektyviniai veiksmai ir ginčai Latvijoje

Teisė streikuoti ir streiko tvarka yra nustatyta Streiko įstatyme. 2019 m. buvo padaryti du pakeitimai: įvestas VIII skyrius "Dėl administracinių teisės pažeidimų teisės streikuoti ir kompetencijos administracinių teisės pažeidimų procese" srityje ir dėl to išbrauktas VDI 19 straipsnio 3 dalies 4 punktas, nustatantis VDI teisę administracinėn bausti kaltus asmenis už norminių aktų pažeidimus.

Darbo ginčų įstatymas reglamentuoja darbo ginčų sprendimo prieš streikus tvarką arba, jei ginčai neišsprendžiami, streikų pateisinimą. 2022 m. įstatymas nebuvo pakeistas.

Streiko įstatyme streikas apibrėžiamaskaip kolektyvinio intereso ginčo sprendimo priemonė, pasireiškianti tuo, kad įmonės filialo darbuotojai ar darbuotojų grupė savanoriškai, visiškai ar iš dalies nutraukia darbą, kad patenkintų savo reikalavimus.

Darbuotojai turi teisę streikuoti, kad apgintų savo ekonominius ar profesinius interesus. Teise streikuoti turėtų būti naudojamasi kraštutiniu atveju, jei kolektyvinio intereso ginče nepasiekiamas susitarimas. Dalyvavimas streike turi būti savanoriškas.

Teisėjams, prokurorams, policijos nariams, priešgaisrinės apsaugos darbuotojams, ugniagesiams gelbėtojams ir gelbėjimo tarnybų darbuotojams, pasieniečiams, valstybės saugumo tarnybos nariams, prižiūrėtojams ir Nacionalinėse ginkluotosiose pajėgose tarnaujantiems asmenims streikuoti draudžiama.

Kitos teisinės kolektyvinių veiksmų rūšys yra darbo ginčai (darba strīds) ir ginčų sprendimo mechanizmai bei lokautai (lokauts) (reglamentuojami Darbo ginčų įstatymu). Profesinės sąjungos taip pat gali kviesti protesto akcijas, tokias kaip susirinkimai (mītiņš), piketai (piketai) ir demonstracijos (demonstracijos) (reglamentuojamos 1997 m. sausio 16 d. priimtu Susirinkimų įstatymu, piketu ir demonstracijomis).

2022 m. susirinkimų, piketų ir demonstracijų įstatymo pakeitimais buvo įvestos naujos taisyklės, kuriomis siekiama apriboti politinius susirinkimų, piketų ir demonstracijų tikslus. Įstatymas draudžia naudoti šias priemones organizacijoms, kurių veikla Latvijoje yra draudžiama arba susijusi su nacių ar komunistinių režimų ideologija pagrįstų renginių propagavimu ar šlovinimu.

Latvijoje streikai yra reti. Vis dėlto, Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenimis, 2017 m. įvyko 15 streikų ir lokautų. To paties šaltinio teigimu, 2018, 2019, 2020 ir 2021 metais streikų ir lokautų nebuvo. Išsamesnės informacijos nerasta nei TDO statistiniuose duomenyse, nei 2019 m. Europos įmonių tyrimo duomenyse.

Nacionaliniai statistiniai duomenys apie kolektyvinius veiksmus Latvijoje neskelbiami. CSP paprašius gali pateikti ekonomiškai aktyvių komercinių įmonių, individualių prekybininkų, valstiečių ar žvejų ūkių, biudžetinių įstaigų, fondų ar fondų tyrimo duomenis bei administracinius duomenis. Šie duomenys pateikiami TDO ir skelbiami TDO duomenų rinkinyje. 2022 m. duomenų atitinkamame TDO duomenų rinkinyje nerasta.

Remiantis vietos žiniasklaidos pranešimais 2022 m., įvyko keli kolektyviniai veiksmai. Pavyzdžiui, švietimo sektoriuje 2022 m. birželio 16 d. daugiau nei 3 000 pedagoginių darbuotojų piketavo prie Latvijos parlamento. Pedagoginiai darbuotojai reikalavo sustabdyti naujo mokytojų darbo užmokesčio modelio diegimą, subalansuoti mokytojų darbo krūvius ir teisingai paskirstyti atlyginimų lėšas savivaldybėms, kad nenukentėtų mokytojai iš savivaldybių, turinčių jau sukurtą mokyklų tinklą. Medikų profesinė sąjunga LVSADA 2022 m. liepos 27 d. ir rugsėjo 7 d. surengė du 2 dienų įspėjamuosius streikus ir protesto akcijas prie Ministrų kabineto biuro. Pagrindinis gydytojų reikalavimas buvo 10% atlyginimų padidinimas.

Kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmai

Bendrieji ginčų sprendimo mechanizmų principai yra nustatyti Darbo įstatyme.

Priklausomai nuo ginčo objekto ir dalyvaujančių asmenų, darbo ginčai skirstomi į individualius ginčus dėl teisių, kolektyvinius ginčus dėl teisių ir kolektyvinius ginčus dėl interesų.

Sprendžiant individualius ir kolektyvinius ginčus dėl teisių, taikomas Darbo įstatymas ir Civilinio proceso įstatymas. Sprendžiant kolektyvinius ginčus dėl interesų, taikomi Darbo įstatymas ir Streiko įstatymas.

Kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmus išsamiai reglamentuoja Darbo ginčų įstatymas (9–21 straipsniai). Įstatyme išskiriami kolektyviniai ginčai dėl teisių ir kolektyviniai ginčai dėl interesų. Darbo įstatymas reglamentuoja ginčų dėl kolektyvinių sutarčių sprendimą.

Kolektyvinis ginčas dėl teisių – tai dalyvaujančių šalių nuomonių nesutarimas, kylantis sudarant, keičiant, nutraukiant ar vykdant darbo sutartį, taikant ar aiškinant norminių aktų nuostatas, kolektyvinės darbo sutarties nuostatas ar darbo tvarkos taisykles.

Kolektyvinis ginčas dėl interesų yra dalyvaujančių šalių nuomonių skirtumas, kylantis dėl kolektyvinių derybų procedūrų, nustatančių naujas darbo sąlygas ar įdarbinimo nuostatas.

Abiem atvejais pirmiausia pateikiamas kitai šaliai raštiškas pareiškimas, kuriame išdėstomi reikalavimai. Jei atsakymas neigiamas arba atsakymo nėra, kolektyvinis ginčas dėl teisių turėtų būti sprendžiamas taikinimo komisijoje. Bet kuri kolektyvinio ginčo dėl teisių šalis turi teisę kreiptis į teismą, jei jis neišsprendžiamas taikinimo komisijoje. Jei šalys susitaria raštu, kolektyvinis ginčas dėl teisių gali būti perduotas spręsti arbitražo teismui.

Individualūs ginčų sprendimo mechanizmai

Darbo įstatyme nustatyta, kad individualūs ginčai dėl darbuotojo ir darbdavio teisių, jei jie nėra sprendžiami įmonėje, turėtų būti sprendžiami teisme.

Darbo ginčų įstatyme individualus ginčas dėl teisių apibrėžiamas kaip darbuotojo ar darbuotojų grupės ir darbdavio nuomonių skirtumas, kylantis sudarant, keičiant, nutraukiant ar vykdant darbo sutartį, taikant ar aiškinant norminių aktų nuostatas, kolektyvinės darbo sutarties nuostatas ar darbo tvarkos taisykles.

Individualūs ginčai dėl teisių įmonėje turėtų būti sprendžiami kiek įmanoma derantis tarp darbuotojo ir darbdavio.

Jei derybose tarp darbuotojo ir darbdavio nepavyksta susitarti, darbdavys ir darbuotojų atstovai turi raštu susitarti dėl darbo ginčų komisijos sudarymo. Darbdavys ir darbuotojų atstovai taip pat gali susitarti taikyti kitas ginčo sprendimo procedūras.

Bet kuri individualaus ginčo dėl teisių šalis turi teisę kreiptis į teismą, jei jis neišsprendžiamas darbuotojo ir darbdavio derybomis arba jei kuri nors iš šalių nėra patenkinta darbo ginčų komisijos sprendimu.

Profesinės sąjungos turi teisę be specialaus leidimo atstovauti savo nariams sprendžiant individualius ginčus dėl teisių ir kreiptis į teismą savo narių interesais.

Alternatyvių ginčų sprendimo mechanizmų naudojimas

Latvijoje nėra darbo teismų. Darbo ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas. Nėra duomenų apie tai, kaip dažnai naudojamos alternatyvios ginčų sprendimo formos, palyginti su teisme vykstančiomis ginčų sprendimo procedūromis.

2018 m. VDI atliko tyrimą apie efektyvius darbo ginčų sprendimo metodus Latvijoje (Baltijos socialinių mokslų institutas, 2018). Parengtoje ataskaitoje pateikiami statistiniai duomenys apie kai kuriuos 2017 m. ginčų sprendimo procedūrų aspektus. Statistiniai duomenys ir autorių skaičiavimai pagrįsti pareiškimais teismui ir skundais VDI. 2017–2021 m. duomenys apie VDI nagrinėtų bylų darbo teisių klausimais skaičių. Jose nenurodoma, ar tai yra darbo ginčai, ar konsultacijos.

Ginčų sprendimo mechanizmų naudojimas 2017–2022 m.

Pastaba: n.a., nėra.

Šaltiniai: 2017 m.: VDI ir Audito Rūmų informacinė sistema, pateikta Baltijos socialinių mokslų institute (2018 m.); 2018–2022 m.: VDI metinės ataskaitos dėl peržiūrėtų pareiškimų darbo teisių klausimais