Kolektyvinės derybos Liuksemburge

Dėl kolektyvinių sutarčių socialiniai partneriai turi derėtis laikantis tam tikrų formalumų ir pateikti ITM tvirtinti darbo ministrui. Yra dviejų tipų kolektyvinės sutartys:

• standartines kolektyvines sutartis, dėl kurių derasi darbdavys arba įmonių grupė (arba jų atstovai) ir profesinė sąjunga, kurios yra teisiškai privalomos pasirašiusioms šalims;

• Kolektyvinės sutartys, išplėstos Didžiosios Hercogystės reglamentu ir taikomos visiems atitinkamos profesijos darbdaviams ir darbuotojams

• Svarbiausi derybų lygmenys yra sektorių ir įmonių lygmenys. Santykinė dviejų lygių susitarimų svarba įvairiuose sektoriuose skiriasi. Sektoriniai susitarimai sudaryti tokiuose sektoriuose kaip bankininkystė, draudimas, privatus saugumas, statyba ir visi susiję amatai, ligoninių ir socialinis sektorius. Šie vienos pramonės šakos susitarimai apima 100 proc. darbo jėgos ir juos pratęsia Darbo ministerija. Tačiau daugelis sektorių neturi pramonės lygmens susitarimų. 2018 m. 59 proc. visų darbuotojų įdarbinimo sąlygos buvo reglamentuotos kolektyvinėmis derybomis (Statec, 2022a), o tai yra gana aukšta, nepaisant didelio kolektyvinių derybų decentralizacijos lygio ir kolektyvinių derybų silpnumo kai kuriuose sektoriuose. Jei kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip, vyresniajai vadovybei netaikomos darbuotojams taikomoje kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo ir darbo užmokesčio sąlygos. Darbuotojai, kurių darbo užmokestis yra gerokai didesnis nei darbuotojams, kuriems taikoma kolektyvinė sutartis, mokami atlyginimai, laikomi vyresniąja vadovybe. Šis atlyginimas turi būti siejamas su autoritetingais ir efektyviais valdymo įgaliojimais, nepriklausomumu organizuojant darbą ir darbo laiko lankstumu.

Nacionalinių kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio nėra. Tačiau yra darbo užmokesčio indeksavimo mechanizmas. Atlyginimai ir darbo užmokestis (įskaitant minimalų darbo užmokestį) koreguojami atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidas. Kai vartotojų kainų indeksas per praėjusį ketvirtį padidėja arba sumažėja 2,5 proc., atlyginimai automatiškai koreguojami ta pačia proporcija. Vartotojų kainų indeksą ir jo įtaką slenkančiai darbo užmokesčio skalei kas mėnesį skelbia nacionalinė statistikos institucija (Nacionalinis statistikos ir ekonominių studijų institutas (Statec)). Darbdavys privalo padidinti visą darbo užmokestį 2,5%. Sektorių kolektyvinėse sutartyse gali būti numatyti darbo užmokesčio dydžiai, susieti su darbo užmokesčio lygiu ir koeficientu. Įmonių lygmeniu kolektyvinės sutartys dėl darbo užmokesčio dažnai sudaromos 12–24 mėnesiams.

Darbuotojų kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis

Šaltiniai: EUROFOUND, 2013–2019 m. Europos įmonių tyrimas (įskaitant privačiojo sektoriaus įmones, turinčias įmones, kuriose dirba daugiau kaip 10 darbuotojų (NACE kodai B–S), apklausos klausimas buvo klausimas su keliais atsakymų variantais ir buvo galimi keli atsakymai); Eurostatas [earn_ses10_01], [earn_ses14_01], [earn_ses18_01] (įskaitant įmones, kuriose dirba daugiau kaip 10 darbuotojų (NACE kodai B–S, išskyrus O), kiekvienam vietiniam vienetui pateikiant vieną atsakymą); EBPO ir AIAS, 2021 m.; Statec, 2019.

Naujausi nacionaliniai duomenys apie kolektyvinių derybų aprėptį pagrįsti 2018 m. ES darbo užmokesčio struktūros tyrimu. Remdamasi šia apklausa, Statec apskaičiavo, kad 59% darbuotojų yra įtraukti į kolektyvinę darbo sutartį. Pasak Statec (2022a), yra didelis skirtumas tarp viešojo sektoriaus (100 %), švietimo (92 %) ir socialinės bei priežiūros veiklos (75 %) ir kai kurių privačių paslaugų sektoriaus veiklų, tokių kaip mažmeninė prekyba (38 %), viešbučių ir restoranų veikla (21 %) ir techninė bei mokslinė veikla (14 %). Aprėptis skiriasi priklausomai nuo įmonės dydžio – nuo 30 % (įmonėms, kuriose dirba nuo 10 iki 49 darbuotojų) iki 79 % (įmonėms, kuriose dirba daugiau nei 1 000 darbuotojų). Pasaulinis rodiklis, pagrįstas darbo užmokesčio struktūros tyrimu, apima viešąjį sektorių. Neįtraukus viešojo sektoriaus darbuotojų, kolektyvinių derybų aprėpties lygis Liuksemburge siekia 53 % (Statec, 2022a).

Tarpsektoriniai susitarimai yra reti ir niekada neapima tokių klausimų kaip darbo užmokestis ar darbo laikas. Jomis daugiausia įgyvendinami socialinių partnerių sudaryti ES masto susitarimai, pavyzdžiui, dėl nuotolinio darbo ar priekabiavimo darbo vietoje.

Svarbiausi derybų lygmenys yra sektorių ir įmonių lygmenys. Sektorių lygmens susitarimai iš pradžių taikomi tik įmonėms, priklausančioms susitarimą pasirašiusioms darbdavių organizacijoms, tačiau vyriausybė dažnai juos išplečia visam sektoriui. Santykinė dviejų lygių susitarimų svarba įvairiuose sektoriuose skiriasi. Sektoriniai susitarimai sudaryti, pavyzdžiui, tokiuose sektoriuose kaip bankininkystė, draudimas ir privatus saugumas. Tačiau daugelis sektorių neturi pramonės lygmens susitarimų.

Kolektyvinių derybų lygiai, 2022 m.

Artikuliacija

Liuksemburge artikuliacijos klausimas yra gana teorinis, nes ten, kur egzistuoja sektorinė kolektyvinė sutartis, labai retai galima rasti įmonę, turinčią savo įmonės lygmens kolektyvinę sutartį. Todėl abiejų lygmenų kolektyvines sutartis retai reikia derinti. Tačiau, jei egzistuoja du kolektyvinių sutarčių lygiai, taikomas palankumo aukštesnio lygio susitarimams principas. Įmonių lygmens susitarimai negali užtikrinti prastesnių užimtumo ir darbo užmokesčio sąlygų nei sektoriaus lygmens susitarimai. Jei kolektyvinių sutarčių nuostatos yra blogesnės už minimalius teisinius reikalavimus arba riboja sektoriaus lygmens susitarime numatytas teises, jos paskelbiamos negaliojančiomis ir neturi jokio poveikio.

Nacionaliniu lygmeniu didelių derybų raundų nėra. Kai kuriuose sektoriuose ir įmonių lygmeniu kolektyvinės derybos dėl darbo užmokesčio vyksta įvairiais laikotarpiais. Bankų sektoriuje ir draudimo sektoriuje socialiniai partneriai paprastai sudaro kolektyvines sutartis trejų metų laikotarpiui. Įmonių lygmeniu kolektyvinės sutartys dėl darbo užmokesčio dažnai sudaromos trumpesniam laikotarpiui (įstatyme numatyta, kad minimali sutarties trukmė yra šeši mėnesiai, o ilgiausia – treji metai).

Svarbiausia darbo užmokesčio koordinavimo forma yra darbo užmokesčio indeksavimo mechanizmas. 2006 m. balandžio mėn. socialiniai partneriai ir vyriausybė Trišaliame koordinavimo komitete nusprendė moduliuoti darbo užmokesčio indeksavimo mechanizmo taikymą 2006–2009 m. Moduliuojant periodinį darbo užmokesčio dydžio koregavimą atsižvelgiant į infliaciją buvo atidėtas iki septynių mėnesių. Tai buvo pateisinama susirūpinimu dėl ekonominio konkurencingumo sparčiai išaugus naftos kainoms. Per šį laikotarpį darbo užmokestis padidėjo mažiau nei bendros kainos. Tačiau darbo užmokestis paprastai indeksuojamas atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidų pokyčius. Todėl, kai vartotojų kainų indeksas krenta arba kyla, jos iš esmės koreguojamos ta pačia proporcija. Tikslas – išsaugoti darbuotojų perkamąją galią. Išskyrus tai, kad nėra derybų dėl darbo užmokesčio koordinavimo nei tarp derybų lygmenų, nei jų viduje.

Sektorių kolektyvinės sutartys iš pradžių taikomos tik toms įmonėms, kurios priklauso susitarimą pasirašiusioms darbdavių organizacijoms. Tačiau socialiniai partneriai sektorių lygmeniu beveik visada prašo vyriausybės jas taikyti visam sektoriui. 2022 m. Darbo ir užimtumo ministerija paskelbė, kad du sektoriniai susitarimai yra "bendro pobūdžio". Kitų savanoriškų kolektyvinių sutarčių sąlygų pratęsimo ar taikymo mechanizmų nėra.

Nėra galimybės nukrypti nuo kolektyvinių sutarčių, kad būtų mokamas mažesnis nei kolektyvinėje sutartyje numatytas darbo užmokestis. Nukrypti leidžianti nuostata galima tik mokant didesnį nei kolektyvinėje sutartyje numatytą darbo užmokestį. Be to, pagal palankumo principą kolektyvinės sutartys turi atitikti teisės aktų nuostatas.

Siekdami denonsuoti kolektyvinę sutartį (visada sudarytą terminuotai) iš dalies arba visiškai, socialiniai partneriai turi prašyti ją nutraukti per kolektyvinėje sutartyje nustatytą įspėjimo terminą (ne ilgiau kaip tris mėnesius). Tada šalys turi pradėti naujas derybas, kurios bet kuriuo atveju turi prasidėti ne vėliau kaip likus šešioms savaitėms iki susitarimo ar nuostatų, dėl kurių reikia iš naujo derėtis, įsigaliojimo. Nutraukta kolektyvinė sutartis nustoja galioti, kai tik įsigalioja nauja sutartis arba ne vėliau kaip pirmą 12 mėnesio dieną po prašymo nutraukti sutartį, tačiau socialiniai partneriai gali susitarti dėl naujos galiojimo pabaigos datos. Jei nepateikiama prašymo nutraukti kolektyvinę sutartį (ar kai kurias jos nuostatas) iki jos pabaigos datos, ji pratęsiama neribotam laikotarpiui. Vėliau jis gali būti nutrauktas laikantis sutartyje nustatyto įspėjimo termino.

Pagal Darbo kodekso L. 162-11 straipsnį kolektyvinės sutarties galiojimo laikotarpiu sutarties šalys privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių pakenkti jų sutarties laikymuisi. Jie taip pat privalo susilaikyti nuo streiko ar lokauto kolektyvinėje sutartyje reglamentuojamu klausimu.