Nyderlandų istorija

2012–2022 m. Nyderlandų bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui padidėjo 14,24 proc., palyginti su 15,29 proc. vidutiniu BVP 27 ES valstybėse narėse. 2022 m. bendras nedarbas Nyderlanduose išliko gerokai mažesnis už ES vidurkį – 3,5 proc., o vyrų ir moterų užimtumo lygis taip pat buvo mažesnis už ES vidurkį. Didžiausias skirtumas buvo jaunimo nedarbo lygis – tik 7,6 proc., palyginti su 14,5 proc. 27 ES valstybėse narėse. Užimtumo lygis Nyderlanduose 2012–2022 m. padidėjo 3,2 procentinio punkto, o jaunimo užimtumas padidėjo 2,6 procentinio punkto.

Nors nedarbas sumažėjo (3,5 proc. 2022 m.) ir buvo mažesnis už nedarbo lygį, stebėtą per ekonomikos krizę, Nyderlandų darbo rinka neapsieina be iššūkių (de Volkskrant, 2018). Teigiama, kad darbo rinkai, kuriai būdingas didelis lanksčių ir neterminuotų sutarčių procentas, trūksta dinamiškumo.

Papildomas darbo rinkos bruožas yra tai, kad tam tikruose Nyderlandų sektoriuose trūksta darbo jėgos. Tai apima sveikatos ir priežiūros sektorius, transporto sektorių ir švietimo sektorių.

Darbo ir darbo santykius daugiausia reglamentuoja įstatymai, išskyrus kolektyvinius veiksmus (kuriuos reglamentuoja tik teismų praktika). Pagrindiniai teisės aktai yra šie:

• Civilinio kodekso 7 knyga (reglamentuojanti individualias darbo sutartis) (galioja nuo 1992 m.)

• Kolektyvinių sutarčių įstatymas (galioja nuo 1927 m.)

• Įstatymas dėl kolektyvinių sutarčių galiojimo pratęsimo (galioja nuo 1937 m.)

• Darbo valandų įstatymas (iš dalies pakeistas 2007 m.)

• Darbo tarybos įstatymas (galioja nuo 1950 m., bet dabartinė forma iš esmės nuo 1979 m.)

ES direktyvos (pavyzdžiui, dėl vienodo požiūrio, kolektyvinio atleidimo iš darbo ar įmonių perdavimo) įgyvendinamos teisės aktais.

2018 m. buvo deramasi dėl įstatymo, kaip subalansuoti darbo rinką, ir dėl jo konsultuotasi. Šiame įstatyme, Subalansuotos darbo rinkos įstatyme (Wet Arbeidsmarkt in Balans, WAB), numatytos įvairios nedidelės priemonės, skirtos subalansuoti nuolatinių ir laikinų sutarčių skaičių ir galiausiai padaryti Nyderlandų darbo rinką dinamiškesnę. 2020 m. sausį buvo pradėti įgyvendinti įvairūs WAB reglamentai ir įstatymai. 2022 m. rugpjūtį buvo įgyvendinta ES direktyva dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų (Direktyva (ES) 2019/1152). Šioje direktyvoje nustatomi minimalūs reikalavimai, kuriuos darbdaviai turi atitikti nustatydami įdarbinimo sąlygas.

Kalbant apie individualius ir kolektyvinius užimtumo klausimus, teisinė aplinka buvo gana stabili, išskyrus vieną išimtį – 1996 m. Lankstumo ir saugumo įstatymą. Nėra oficialių teisės aktų dėl atstovavimo ir socialinių partnerių sektoriuose. Sektorių socialiniai partneriai yra ir sudaro dvišales kolektyvines darbo sutartis. Kad jos būtų taikomos visam sektoriui, Socialinių reikalų ir užimtumo ministerija (Ministerie van Sociale Zaken en Werkgelegenheid) nagrinėja susitarimus ir paskelbia juos visuotinai privalomais visam sektoriui. Kalbant apie nacionalinį socialinį dialogą, nacionaliniai tarpsektoriniai socialiniai partneriai gali sudaryti kolektyvines sutartis per trišalį organą – Socialinę ir ekonomikos tarybą (Sociaal Economische Raad, SER). Ši institucija ir jos vaidmuo buvo įsteigti Socialinės ir ekonomikos tarybos įstatymu.

Po Antrojo pasaulinio karo nacionalinis lygmuo tapo labai svarbus Nyderlandų darbo santykiuose, įsteigus trišalį SER ir dvišalį Darbo fondą (Stichting van de Arbeid, STVDA).

Nuo 1982 m. (kai vyriausybė ir socialiniai partneriai sudarė Vasenaro susitarimą, pagal kurį darbdaviai sutiko sutrumpinti darbo laiką mainais į profesinių sąjungų darbo užmokesčio mažinimą) darbo santykiai Nyderlanduose iš esmės buvo gana stabilūs.

COVID-19 pandemija darbo rinką paveikė keliais būdais. Kalbant apie pasiūlą, pandemijos metu kai kurie darbuotojai išėjo į ankstyvą pensiją, tapo visam laikui nedarbingi ar net mirė. Be to, dėl izoliavimo daug paveiktų sektorių (pvz., apgyvendinimo ir apgyvendinimo ir kultūros, sporto ir poilsio) darbuotojų išėjo dirbti į kitus sektorius. Kai kurie iš jų negrįžo į ikipandeminį sektorių. Taip gali būti dėl to, kad jų naujas darbas pasiūlė geresnes darbo sąlygas arba sąlygas. Be to, dėl didelio pravaikštų lygio (iš dalies dėl COVID-19 pandemijos padarinių ir didelio darbo krūvio dėl darbo jėgos trūkumo) taip pat sumažėjo darbo jėgos pasiūla. Kalbant apie paklausą, keli sektoriai vejasi, todėl (laikinai) reikia daugiau darbuotojų. Profesinės sąjungos į tai reagavo ragindamos didinti darbo užmokestį iškart po pandemijos, ypač sektoriuose, kuriuose trūksta darbo jėgos.

Profesinės sąjungos ir darbdaviai aktyviai dalyvauja nacionaliniu lygmeniu. Dominuojantis kolektyvinių derybų lygmuo yra sektorių lygmuo. Profesinių sąjungų dalyvavimas bendrovių lygmeniu (su tam tikromis išimtimis) yra gana silpnas.

Kaip ir daugelyje ES šalių, Nyderlanduose profesinių sąjungų tankis dėl aktyvių darbuotojų sumažėjo iki maždaug 13 proc. Kolektyvinių derybų aprėptis tebėra didelė (apie 73 proc.) ir tapo šiek tiek labiau decentralizuota, ypač darbo laiko klausimais. Streikų lygis išlieka žemas pagal tarptautinius standartus.