Kolektyvinės derybos Rumunijoje

2011 m. Socialinio dialogo įstatymu (Įstatymas Nr. 62/2011) panaikintos kolektyvinės derybos nacionaliniu lygmeniu. Naujasis teisės aktas taip pat pakeitė šakų lygmens kolektyvines derybas sektorinėmis kolektyvinėmis derybomis. Naujoji teisinė sistema decentralizavo kolektyvines derybas didinant kolektyvinių sutarčių svarbą įmonių lygmeniu. 2011–2018 m. kolektyvinės derybos daugiausia vyko įmonių lygmeniu, tačiau dėl derybų nebuvo privaloma sudaryti kolektyvinę sutartį.

Naujajame Socialinio dialogo įstatyme (Įstatymas Nr. 367/2022) nustatyta nauja nacionalinių, sektorių ir įmonių lygmens kolektyvinių derybų sistema. Vėl suteikiama galimybė sudaryti nacionalines kolektyvines darbo sutartis, tačiau įstatyme nustatyta, kad į jas negali būti įtrauktos sąlygos, susijusios su nacionaliniu minimaliuoju darbo užmokesčiu, kaip buvo iki 2011 m. Tačiau susitarimuose gali būti numatyti minimalaus darbo užmokesčio koeficientai pagal profesinius standartus.

Pagal naująjį įstatymą kolektyvinės derybos yra privalomos įmonėse, kuriose dirba ne mažiau kaip 10 darbuotojų, taip pat sektorių lygmeniu. Tiek profesinės sąjungos, tiek darbdavių organizacijos gali pradėti derybas. Pagal šį įstatymą darbdavių federacijoms ir atitinkamoms profesinių sąjungų organizacijoms, kurios nėra pasirašiusios sektorių lygmeniu sudarytos kolektyvinės sutarties, leidžiama prisijungti prie susitarimo gavus rašytinį pranešimą.

Po 2011 m. teisės aktų pakeitimo 2012–2022 m. sektorių lygmeniu buvo sudarytos tik kelios sektorių kolektyvinės sutartys, priešingai nei aštuonios sektorių kolektyvinės sutartys, sudarytos vien 2010 m. 2019 m. sudaryta kolektyvinė sutartis dėl viešojo sveikatos priežiūros sektoriaus, galiojanti 2019–2021 m. 2022 m. sudaryta ikiuniversitetinio ugdymo sektoriaus kolektyvinė sutartis. Be to, 2021 m. buvo sudarytos 4 kelių darbdavių kolektyvinės sutartys, o 2022 m. – 11.

Darbuotojų kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio aprėptis

Šaltiniai: EUROFOUND, 2013–2019 m. Europos įmonių tyrimas (įskaitant privačiojo sektoriaus įmones, turinčias įmones, kuriose dirba daugiau kaip 10 darbuotojų (NACE kodai B–S); apklausos klausimas buvo klausimas su keliais atsakymų variantais ir buvo galimi keli atsakymai); Eurostatas [earn_ses10_01], [earn_ses14_01], [earn_ses18_01] (įskaitant įmones, kuriose dirba daugiau kaip 10 darbuotojų (NACE kodai B–S, išskyrus O), kiekvienam vietiniam vienetui pateikiant vieną atsakymą); EBPO ir AIAS, 2021 m.; Darbo inspekcija

2011 m. decentralizavus socialinį dialogą, kolektyvinės derybos buvo sutelktos įmonių lygmeniu. Tokia padėtis vis dar buvo akivaizdi 2022 m., tačiau ją reikėtų pakeisti naujuoju Socialinio dialogo įstatymu. Ankstesni duomenys parodė, kad 2011 m. panaikinus nacionalines kolektyvines derybas, kolektyvinių derybų aprėptis sumažėjo nuo beveik 100 proc. 2010 m. iki maždaug 35 proc. 2013 m. Darbo inspekcijos duomenimis, 2020 m. 2 113 237 darbuotojams buvo taikoma aktyvi kolektyvinė sutartis, o tai reiškia, kad kolektyvinių derybų aprėptis siekė 32 proc.

Kolektyvinių sutarčių skaičius įmonės lygmeniu (nacionaliniai duomenys)

Šaltinis: Darbo ir socialinio solidarumo ministerija ir Darbo inspekcija.

2011 m. reformavus socialinio dialogo teisinę sistemą, Rumunija perėjo nuo centralizuotos prie decentralizuotos kolektyvinių derybų sistemos. Iki 2011 m. nacionalinės kolektyvinės sutartys buvo labai svarbios, nes jų nuostatos buvo privalomos žemesniems derybų sistemos lygmenims (filialui, sektoriui ir įmonei). Teoriškai kolektyvinės derybos sektorių lygmeniu turėtų atlikti svarbų vaidmenį, nes sektorių kolektyvinių sutarčių nuostatos yra privalomos (konkrečiomis teisinėmis sąlygomis) visoms atitinkamo sektoriaus įmonėms. Tačiau praktiškai sektorių kolektyvinės derybos yra blokuojamos. Todėl kolektyvinės derybos vietos lygmeniu (įmonių ir įmonių grupių lygmeniu) yra svarbesnės.

Tikimasi, kad 2022 m. pabaigoje priėmus naują Socialinio dialogo įstatymą ši padėtis pasikeis, nes kolektyvinės derybos taps privalomos tiek įmonių, tiek sektorių lygmenimis ir vėl pradėtos kolektyvinės derybos nacionaliniu lygmeniu.

Kolektyvinių derybų lygiai, 2022 m.

Artikuliacija

Sektorių lygmeniu pasirašytų kolektyvinių sutarčių sąlygos yra privalomos visiems atitinkamo sektoriaus įmonių darbuotojams. Tačiau iki 2022 m. gruodžio mėn. kolektyvinė sutartis buvo laikoma sektorine tik tuo atveju, jei pasirašiusiai darbdavių organizacijai priklausančių įmonių darbuotojų skaičius sudarė daugiau nei pusę viso atitinkamo ekonomikos sektoriaus darbuotojų skaičiaus. Jei ši sąlyga nebuvo įvykdyta, kolektyvinė sutartis buvo įregistruota kaip susitarimas įmonių grupės lygiu.

Naujuoju Socialinio dialogo įstatymu atkuriamos kolektyvinės derybos nacionaliniu lygmeniu. Nacionalinių kolektyvinių sutarčių nuostatos taikomos visiems darbuotojams ir turi būti įtrauktos į įmonių ar sektorių lygmeniu sudarytas kolektyvines sutartis.

Pagal naująjį Socialinio dialogo įstatymą profesinės sąjungos arba darbdavių organizacijos gali inicijuoti derybų raundą likus ne mažiau kaip 60 dienų iki galiojančios kolektyvinės sutarties galiojimo pabaigos. Kolektyvinės derybos negali trukti ilgiau kaip 45 dienas, o kolektyvinė sutartis nėra privaloma.

Viešajame sektoriuje derybos paprastai prasideda ketvirtąjį metų ketvirtį, kai vyriausybė priima sprendimą dėl minimalaus darbo užmokesčio kitiems metams.

Naujajame Socialinio dialogo įstatyme numatyta automatinio įvairių derybų lygmenų koordinavimo sistema. Aukščiausiu lygmeniu suderėtos sąlygos yra minimalios ir automatiškai taikomos visiems žemesniems lygmenims. Be to, vertikalaus koordinavimo formą užtikrina profesinių sąjungų federacijų ir sektorių darbdavių federacijų, kurios pagal įstatymą turi teisę dalyvauti kolektyvinėse derybose įmonių lygmeniu ir tam tikrais atvejais net sudaryti kolektyvines derybas įmonių lygmeniu, netiesioginis darbo užmokesčio reikalavimų derinimas.

Nuo 2022 m. gruodžio mėn. nacionalinės kolektyvinės sutartys automatiškai taikomos visiems darbuotojams, o sektorių kolektyvinės sutartys – visiems sektoriaus darbuotojams. Naujajame Socialinio dialogo įstatyme taip pat numatyta, kad darbdavių organizacijos ir (arba) įmonės ir atitinkamos profesinių sąjungų organizacijos, kurios nėra pasirašiusios sektorių lygmeniu sudarytų kolektyvinių sutarčių arba įmonių grupių, gali prisijungti prie šių susitarimų.

1999–2011 m. buvo atvejų, kai filialų lygmens kolektyvinėse sutartyse buvo numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos, leidžiančios ekonominių ir finansinių sunkumų patiriančioms įmonėms mokėti mažiau nei nustatyta riba.

Pavyzdžiui, juodųjų, spalvotųjų ir ugniai atsparių medžiagų pramonės kolektyvinėse sutartyse buvo numatyta, kad tam tikrą laiką "minimalus darbo užmokestis gali būti sumažintas, bet niekada ne mažesnis kaip 80 % vertės, dėl kurios iš pradžių buvo susitarta".

Nuo 2011 m. į kai kurias kolektyvines sutartis įsisteigimo lygmeniu įtrauktos sąlygos, pagal kurias įmonėms leidžiama mokėti mažiau nei teisės aktuose nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Ši leidžianti nukrypti nuostata leidžiama, jei įmonė atlieka finansinę ir ekonominę analizę, rodančią, kad ji patiria finansinių sunkumų.

Pasibaigus kolektyvinės sutarties galiojimo laikui, socialiniai partneriai turi teisę ją pratęsti 12 mėnesių. Pratęsti leidžiama tik vieną kartą; vėliau vienintelė galimybė yra persvarstyti derybas. Tiek darbdaviai, tiek profesinės sąjungos gali inicijuoti kolektyvines derybas; Tai turi būti padaryta likus ne mažiau kaip 60 dienų iki galiojančios kolektyvinės sutarties galiojimo pabaigos. Kolektyvinės derybos neturėtų trukti ilgiau kaip 45 dienas. Jei socialiniai partneriai per šį laikotarpį negali pasiekti bendro sutarimo ir sudaryti kolektyvinės sutarties, profesinių sąjungų organizacija turi teisę pradėti darbo konfliktą.

Svarbiausi kolektyvinių derybų klausimai Rumunijoje yra darbo užmokestis ir apmokėjimas už viršvalandžius. Tokie klausimai kaip mokymasis visą gyvenimą ir lyčių lygybė nėra tokie svarbūs.