Kolektyviniai veiksmai ir ginčai Ispanijoje

Teisė streikuoti reglamentuojama Karališkuoju įstatyminiu dekretu Nr. 17/1977, Ispanijos Konstitucija ir Konstitucinio Teismo sprendimu (Nr. 11/1981).

Pagal šias taisykles yra dviejų tipų kolektyviniai veiksmai: streikas (la huelga) ir lokautas (cierre patronal). Streikas yra kolektyvinis darbuotojų veiksmas, kurį sudaro sutartas darbo nutraukimas. Paprastai jis nukreiptas prieš darbdavį, kad paremtų kolektyvinių derybų procesą ir priverstų laikytis įstatymų ar sutartinių taisyklių.

Kita vertus, lokautas yra vienašališkas darbdavio kolektyvinis veiksmas, kurį sudaro visiškas arba dalinis gamybos veiklos nutraukimas. Pagrindas gali būti fizinis įmonės uždarymas arba kiti veiksmai, kurių imtasi siekiant užkirsti kelią darbui. Siekiant apsaugoti teisę streikuoti, Ispanijos teisės aktai leidžia lokautą tik tada, kai žmonėms ar turtui gresia pavojus. Tačiau tai yra priemonė, kurią darbdaviai retai taiko praktikoje.

Ispanijoje streiką gali skelbti dauguma darbuotojų atstovų darbo vietoje, visi įmonės darbuotojai (paprasta balsų dauguma) ir sektoriui atstovaujančios profesinės sąjungos. Apie sprendimą skelbti streiką įmonei ir darbo institucijai turi būti pranešta likus penkioms dienoms iki streiko. Akcinėms įmonėms pranešimo laikotarpis yra 10 dienų. Galiausiai taip pat turi būti įsteigtas streiko komitetas, kurį sudaro ne daugiau kaip 12 narių.

Streiko metu darbo sutartys sustabdomos. Teisė streikuoti yra individuali teisė, kuria naudojamasi kolektyviai. Todėl atskiri darbuotojai gali laisvai pasirinkti, ar dalyvauti, ar ne.

Vieninteliai streikai, kurie yra draudžiami, yra politiniai streikai, solidarumo streikai ir streikai, kuriais siekiama užginčyti galiojančią kolektyvinę sutartį; Tačiau Ispanijoje yra tokio tipo streikų tradicijos, dažnai pasireiškiančios visuotinio streiko forma (dėl konkrečių rūšių draudimo).

Neseniai, 2015 m., Dėl Ispanijos baudžiamojo kodekso reformos (Organinis įstatymas 1/2015) buvo įvestas streiko klausimo pakeitimas. 315 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, veikiantys grupėje ar individualiai, bet susitarę su kitais, verčiantys kitus asmenis inicijuoti ar tęsti streiką, baudžiami laisvės atėmimu nuo 1 metų ir 9 mėnesių iki 3 metų arba bauda ir laisvės atėmimu nuo 18 mėnesių iki 24 mėnesių.

Įvairių formų kolektyvinių veiksmų paplitimas 2010–2019 m.

Pastaba: privataus sektoriaus įmonių, pranešusių apie bet kokios formos kolektyvinius veiksmus per nurodytą laikotarpį, procentinė dalis. N.A., nėra.

Šaltinis: Eurofound, 2019 m. Europos įmonių tyrimas

Kolektyvinių veiksmų raida 2012–2022 m.

Šaltinis: Darbo ir socialinės ekonomikos ministerija, "Streikai, dalyvaujantys darbuotojai ir nedirbtos dienos, pagal sektorių, institucinius, teritorinius ir motyvacinius aspektus" ("Huelgas desarrolladas, trabajadores participantes y jornadas no trabajadas, por ámbitos sectorial, institucional, territorial y por motivación"), 2022 m. statistikos metraštis.

Kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmai

1996 m. buvo sudarytas Susitarimas dėl neteisminio darbo konfliktų sprendimo (Acuerdo de Solución Extrajudicial de Conflictos). 2020 m. iki 2024 m. jį atnaujino UGT, CCOO (profesinės sąjungos) ir CEOE bei Cepyme (darbdavių organizacijos). Šis susitarimas atvėrė duris įsteigti privatų fondą, kurį administruoja Tarpkonfederacinė tarpininkavimo ir arbitražo tarnyba, visiškai finansuojamas valstybės ir savarankiškai valdomas socialinių partnerių. Ji teikia nemokamas paslaugas, panašias į jungtinių bendruomenių institucijų paslaugas.

Pagal susitarimą taikomos procedūros ir aspektai:

• valstybės teisės aktų, kolektyvinės sutarties, susitarimo ar pakto aiškinimas ir taikymas, neatsižvelgiant į jų veiksmingumą, arba įmonės sprendimas ar praktika

• konfliktai, kylantys derantis dėl kolektyvinės sutarties, dėl kurių ji blokuojama

• konfliktai, dėl kurių derybose ar susitarime atsiranda blokada;

• konfliktai, kylantys dėl raginimo skelbti streiką arba dėl saugumo ir techninės priežiūros paslaugų susitarimų streiko atveju

• konfliktai, darantys poveikį keliems įmonės, įmonių grupės ar susijusių įmonių darbo centrams, esantiems skirtingose autonominėse bendruomenėse

Be to, nuo 1990-ųjų pabaigos socialinių partnerių susitarimais Andalūzijoje, Balearų salose, Katalonijoje, Kantabrijoje, Kastilijoje-La Mančoje buvo įsteigtos įvairios regioninės arbitražo institucijos. 2022 m. Kastilijos-La Mančos regioninė vyriausybė, sudaryta iš kraštutinių dešiniųjų ir konservatyvių partijų koalicijos, paskelbė apie regioninės darbo santykių tarnybos uždarymą, teigdama, kad trūksta finansavimo (La Razón, 2023).

Individualūs ginčų sprendimo mechanizmai

Individualių konfliktų atveju pirmiausia kyla įstatymų kolizijos, t. y. kolizijos, susijusios su įstatymų aiškinimu arba kylančiomis dėl kolektyvinių sutarčių įgyvendinimo. Šie konfliktai gali būti perduoti teisminiam procesui, kuris pradedamas bet kuriai šaliai pateikus ieškinį, po privalomo bandymo susitaikyti administracinėje būstinėje per taikinimo institucijas, įsteigtas profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimais.

Kalbant apie administracinius konfliktus, taikinimo procesas vykdomas dalyvaujant valstybės paskirtam taikinančiam advokatui, kurio vaidmuo apsiriboja tik susitarimo palengvinimu. Jis susilaikys nuo pasiūlymų teikimo. Jei abiem šalims nepavyksta susitarti, jos gali kreiptis į institucinį arbitražą. Šio proceso metu šalys savo noru pateikia savo konfliktą asmens, nepriklausančio teisingumo administracijai (valstybės tarnautojo advokato, kuris nėra teisėjas), sprendimui. Jis priims privalomą sprendimą, kurio turi būti laikomasi ir kuris turės tokią pačią galią kaip teisėjo priimtas sprendimas, kurio negalima apskųsti. Jei taikinimo ir (arba) arbitražo procesas baigiamas be susitarimo, kitas etapas bus vykdomas socialiniuose teismuose.

Galiausiai konfliktai gali būti perduoti socialiniams teismams. Jie organizuojami pagal jų teisminę kompetenciją regioniniu lygmeniu (Aukštasis teismas) ir nacionaliniu lygmeniu (Nacionalinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas).

Žemiau esančioje lentelėje pateikiama informacija apie kolektyvinių konfliktų, išspręstų taikant teisminius mechanizmus, skaičių ir tuos, kurie valdomi per Tarpkonfederacinę tarpininkavimo ir arbitražo tarnybą bei regioninius neteisminio konfliktų sprendimo mechanizmus. Galime pastebėti, kad atsigaunant ekonomikai (2012–2020 m.) labai sumažėjo konfliktų, išspręstų teisminiais ar neteisminiais mechanizmais, skaičius. Tačiau naujausi turimi 2021 m. duomenys rodo, kad daugėja klausimų, sprendžiamų taikant įvairius ginčų sprendimo mechanizmus. Šią tendenciją galima paaiškinti masiniu sutrumpinto darbo laiko schemų taikymu, dėl kurio įmonės negalėjo atleisti savo darbuotojų per pirmuosius šešis pandemijos mėnesius.

Kolektyvinių ginčų sprendimo mechanizmų taikymas 2012–2021 m.

Pastaba: SIMA, Tarpkonfederacinė tarpininkavimo ir arbitražo tarnyba.

Šaltinis: Užimtumo ir socialinės ekonomikos ministerijos metiniai statistiniai duomenys.