Struktūriniai pokyčiai ES darbo rinkose: užimtumo pokyčių karta

Europos Sąjunga susiduria su dideliais socialiniais, geopolitiniais ir ekonominiais iššūkiais, įskaitant mažėjantį našumo augimą ir kylančias konkurencines grėsmes svarbioms pramonės šakoms. Neseniai paskelbtame Europos Komisijos konkurencingumo kelrodyje pabrėžiama, kad pati Europos pramonės struktūra stabdo augimą, joje dominuoja tradiciniai sektoriai, kurių investicijos į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą yra palyginti mažos, o spartaus augimo perspektyvos yra ribotos.

Viena iš šio pranešimo išvadų yra ta, kad ES nesugebėjo paversti profesinės kvalifikacijos kėlimo kartos geresniais našumo rodikliais. Būsimoje Įgūdžių sąjungos iniciatyvoje daugiausia dėmesio bus skiriama suaugusiųjų mokymuisi ir mokymuisi visą gyvenimą, ateities įgūdžių kūrimui ir įgūdžių perkeliamumui tarpvalstybiniu mastu, taip pat kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio pritraukimui ir įdarbinimui. Tai galėtų padėti išnaudoti ES talentų gausą judumui didinti, inovacijoms skatinti ir tvariam augimui skatinti.

• Struktūriniai pokyčiai šiuolaikinių išsivysčiusių šalių darbo rinkose 1995–2024 m. pasireiškė panašiai, nors ir skirtingu intensyvumu, visose ES valstybėse narėse. Visose 27 valstybėse narėse padidėjo užimtumo dalis paslaugų sektoriuje, o užimtumas sumažėjo gamybos, žemės ūkio ir gavybos pramonės sektoriuose.

• Statybos sektorius yra vienintelis platus sektorius, kuriame užimtumo dalies tendencijos valstybėse narėse per pastaruosius du dešimtmečius labai skyrėsi. Daugumoje valstybių narių jos dalis sumažėjo. 2024 m. ES statybos darbuotojų buvo beveik dviem milijonais mažiau nei prieš pasaulinę ekonomikos krizę (iki 2007 m.).

• Nuo pasaulinės ekonomikos krizės ES darbo rinkų struktūrinių pokyčių tempas, vertinamas pagal darbo vietų perskirstymo lygį plačiuose sektoriuose, mažėja. Panašios tendencijos ilgesniu laikotarpiu buvo stebimos Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės darbo rinkose.

• Stipriausias pokyčių ES darbo rinkose veiksnys buvo profesinis tobulinimas. Tai įvyko visuose plačiuose sektoriuose. 1995–2023 m. profesinio užimtumo dalis ES padvigubėjo – nuo 11 proc. iki 22 proc. 12 valstybių narių, apie kurias turima duomenų.

• Išsivysčiusių šalių darbo rinkose struktūrinius pokyčius lemia daug veiksnių. Technologiniai pokyčiai, visų pirma kompiuterizacija ir skaitmeninimas, yra dažniausiai minimas paklausos veiksnys, tačiau svarbu prekybos ir darbo rinkos institucijos bei pasiūlos veiksniai, įskaitant migraciją ir didesnį moterų dalyvavimą darbo rinkoje. Šių veiksnių derinys įvairiose valstybėse narėse skiriasi, todėl nacionaliniu lygmeniu užimtumo pokyčių modeliai skiriasi.

• Daugiau nei du trečdalius per pastaruosius tris dešimtmečius ES sukurtų grynųjų naujų darbo vietų užėmė moterys, o tai prisideda prie vyrų ir moterų užimtumo skirtumo mažinimo.

• Užimtumas sustiprėjo gerai apmokamose darbo vietose ir susilpnėjo mažai apmokamose darbo vietose. Bendru ES lygmeniu užimtumo pokyčiai pasikeitė nuo asimetriškos poliarizacijos 1995–2008 m. iki vis didesnio didėjimo laikotarpiu po pasaulinės ekonomikos krizės (2011–2024 m.).

• Darbo vietos, esančios aukščiausiame kvintile pagal darbo užmokestį, sudarė visą grynąjį užimtumo augimą ES 2019–2024 m.

• Profesinis tobulinimas – viena iš didėjančio išsilavinimo lygio ir didėjančios aukštojo išsilavinimo darbuotojų dalies pasekmės – neprisidėjo prie produktyvumo augimo ES. Nuo 1995 m. produktyvumo augimas nuolat lėtėjo.

• ES esama didelių našumo augimo skirtumų. Skirtingai nuo valstybių narių, įstojusių į ES iki 2004 m., kuriose produktyvumo augimas pastaraisiais dešimtmečiais sustojo, po 2004 m. įstojusiose valstybėse narėse produktyvumas didėja dėl nuolatinio perėjimo prie paslaugų pramonės ir toliau stiprėjančios gamybos. Valstybėse narėse po 2004 m. struktūriniai pokyčiai – darbuotojų judėjimas iš vieno sektoriaus į kitą – teigiamai prisideda prie produktyvumo augimo, o tai rodo, kad darbo jėga perskirstoma į produktyvesnius sektorius.

• Didėjančius Jungtinių Amerikos Valstijų ir ES produktyvumo rodiklių skirtumus daugiausia lemia spartesnis gamybos apimties augimas privačiuose paslaugų sektoriuose. Taip yra dėl didesnių investicijų ir veiksmingesnio IRT panaudojimo tokiuose sektoriuose kaip mažmeninė prekyba, finansinės paslaugos, informacijos ir ryšių paslaugos bei profesinės, mokslinės ir techninės paslaugos Jungtinėse Amerikos Valstijose.

• Naujų technologijų diegimas darbo vietoje sutapo su didėjančiu užimtumo lygiu ir beveik 30 milijonų darbuotojų skaičiumi per pastaruosius tris dešimtmečius. ES (vėl) tapo aktyviai dalyvaujančia darbo rinka. Todėl politika turėtų būti mažiau orientuota į technologinio nedarbo šmėklą, o labiau į pasiūlos didinimą, visų pirma į kliūčių, trukdančių dalyvauti darbo rinkoje šiuo metu nepakankamai atstovaujamoms grupėms, įveikimą. Prie šio rezultato prisideda darbo patrauklumo didinimas gerinant darbo kokybę – kuriant stabilias ir deramas darbo vietas.

• ES trūksta sektorinio našumo augimo veiksnio. Gamyba ir privačios paslaugos šį vaidmenį atliko iki 2008 m., tačiau nuo 2011 m. mažai prisidėjo prie gamybos apimties augimo. M. Draghi ataskaitoje dėmesys sektoriams ir joje nustatytos specializacijos, turinčios didelį augimo potencialą ES, pavyzdžiui, švarios technologijos, našioji kompiuterija ir pažangiųjų medžiagų gamyba, yra potencialūs veiksniai.

• ES negauna tokios naudos, kokią turėtų gauti iš žmogiškojo kapitalo gerinimo. Per pastaruosius tris dešimtmečius daugiausia užimtumo ES padidėjo gerai apmokamose ir kokybiškose darbo vietose. Tačiau tai nepagerino produktyvumo.

• Didžioji dalis ES produktyvumo augimo mažėjimo yra susijusi su tuo, kaip gamybos veiksniai derinami siekiant sukurti daugiau ar geresnės kokybės produktų ar paslaugų (bendras veiksnių našumas). Tai rodo, kad darbo organizavimo ir valdymo pokyčiai galėtų padėti pasinaudoti naujos kartos darbuotojais, turinčiais aukštesnį išsilavinimo ir mokymo lygį ir turinčius prieigą prie vis sudėtingesnių skaitmeninių technologijų. Valstybės narės, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, atlieka svarbų vaidmenį šioje srityje reformuodamos viešąsias investicijas ir švietimą, taip pat vykdydamos užimtumo politiką, pagal kurią pirmenybė teikiama tvariam, inovacijomis grindžiamam augimui.