Dešimtmetis mažo atlyginimo: socialinių paslaugų darbuotojai vis dar uždirba maždaug penktadaliu mažiau nei vidutiniškai

Socialinių paslaugų darbą galima suskirstyti į socialinio darbo veiklą be apgyvendinimo (pvz. , priežiūrą namuose, ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą) ir stacionarinę priežiūrą. Daugiau nei du trečdaliai socialinių paslaugų darbuotojų teikia ilgalaikę priežiūrą, o dauguma likusių dalyvauja ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Labiausiai išaugo socialinio darbo veikla be būsto, o tai atspindi valstybių narių politikos pokyčius, pavyzdžiui, siekiant sudaryti sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms ilgiau gyventi namuose, o ne stacionarinėje priežiūroje. Tai atitinka Europos socialinių teisių ramstį, kuriame pabrėžiamas priežiūros namuose ir bendruomeninių paslaugų vaidmuo. Kalbant apie darbo jėgos demografiją, gerokai daugiau nei trečdalis (38 proc.) socialinių paslaugų srityje dirbančių asmenų yra 50 metų ir vyresni – 4,6 procentinio punkto daugiau nei 2014 m. Kiek daugiau nei keturi penktadaliai (81 proc.) socialinių paslaugų darbuotojų yra moterys – tai 1,5 procentinio punkto mažiau nei 2014 m., po to, kai nuo 2008 m. (pirmieji metai, apie kuriuos turima duomenų) šiame sektoriuje dirbančių moterų skaičius buvo nuolat aukštas.

Per pastarąjį dešimtmetį vidutinis socialinių paslaugų darbuotojų darbo užmokestis valstybėse narėse buvo maždaug 20 proc. mažesnis už vidutinį darbo užmokestį visose valstybių narių ekonomikose. Šis darbo užmokesčio skirtumas 2014–2018 m. šiek tiek sumažėjo, tačiau 2018–2022 m. vėl padidėjo (1 diagrama). Priešingai, sveikatos priežiūros srityje darbo užmokestis nuolat ir vis dažniau viršijo vidutinį nacionalinį darbo užmokestį – 11,2 proc. 2014 m., 17,3 proc. 2018 m. ir 20,9 proc. 2022 m.

Todėl nenuostabu, kad 2024 m. vidutiniškai 37 proc. socialinių paslaugų darbuotojų manė, kad jiems mokama netinkamai, atsižvelgiant į pastangas ir pasiekimus jų darbe, palyginti su 26 proc. kitų sektorių nei socialinės paslaugos darbuotojų. (Šios išvados pagrįstos EUROFOUND atlikta 2024 m. Europos darbo sąlygų tyrimo (EWCS) duomenų analizė 23 valstybėse narėse, kuriose buvo apklausta daugiau kaip 20 socialinių paslaugų darbuotojų. Šalys, kuriose socialinių paslaugų darbuotojų imtis yra mažesnė (Kipras, Graikija, Vengrija ir Slovakija), nebuvo įtrauktos į analizę dėl patikimumo.

Socialinių paslaugų darbuotojų darbo užmokestis skiriasi, pavyzdžiui, priklausomai nuo subsektoriaus, profesijos ir šalies. Vidutiniškai stacionarinės globos įstaigų darbuotojams mokamas geresnis atlyginimas nei socialinio darbo neturintiems darbuotojams (jie uždirba 18,7 proc. mažiau nei vidutiniškai visose valstybėse narėse, palyginti su 22,7 proc. mažiau), nors pirmosiose šalyse darbo užmokestis sumažėjo, o antrosiose – padidėjo. Darbuotojai, dirbantys profesijose, kurioms reikia mažai formalaus išsilavinimo arba jo visai nereikia, yra prasčiausiai apmokami. Priklausomai nuo šalies, tai (socialiniai) slaugytojai arba padėjėjai, vaikų globėjai ir slaugytojų padėjėjai.

Profesinę kvalifikaciją turintys darbuotojai dažnai gauna didesnį atlyginimą kituose sektoriuose nei socialinių paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, 2022 m. sveikatos priežiūros specialistai (kurie gauna geresnį atlyginimą nei vidurkis visose valstybėse narėse) uždirbo 15 proc. daugiau nei vidutiniškai socialinių paslaugų srityje, bet 60 proc. daugiau nei vidutiniškai kitose šalyse. Ankstesni EUROFOUND tyrimai taip pat parodė, kad slaugytojai, turintys tokią pačią patirtį ir profilį, paprastai gauna geresnį atlyginimą sveikatos priežiūros srityje nei ilgalaikės priežiūros srityje. Geriausiai apmokami socialinių paslaugų darbuotojai yra terapeutai, slaugytojai specialistai ir socialiniai darbuotojai. Tačiau jie yra mažiau apmokami nei santykinai gerai apmokami kitų sektorių specialistai ir (arba) tokie gerai apmokami specialistai yra labiau paplitę kituose sektoriuose nei socialinių paslaugų sektoriuje. Tai rodo faktas, kad medianos (t. y. "vidurinio skaičiaus") ir visų kitų darbuotojų darbo užmokesčio skirtumas yra mažesnis nei vidutinio darbo užmokesčio skirtumas; pastarąjį kituose sektoriuose geriau apmokamų darbuotojų grupė padidina labiau nei socialinių paslaugų srityje.

2018 m. ES ir BED duomenys rodo, kad socialinių paslaugų darbuotojų darbo užmokestis yra mažesnis už vidurkį visose valstybėse narėse ir daugiau nei 10 proc. visose trijose valstybėse narėse: Nyderlanduose, Austrijoje ir Liuksemburge (2 diagrama). Visos trys šalys yra tarp šalių, kuriose socialinių partnerių susitarimai yra didžiausi

Daugumos valstybių narių BED duomenys susiję tik su darbuotojais, įdarbintais priežiūros paslaugų teikėjuose, kuriuose dirba ne mažiau kaip 10 darbuotojų. Nors daugumoje paslaugų teikėjų dirba mažiau nei 10 darbuotojų – tiek socialinio darbo be apgyvendinimo (85 proc.), tiek stacionarinės priežiūros (51 proc.) srityse, daugiausia darbo jėgos dirba bent 10 darbuotojų – atitinkamai 91 proc. ir 98 proc. (remiantis EUROFOUND 2022 m. Eurostato verslo struktūros statistikos analize). Viena darbuotojų grupė, kuri paprastai neįtraukiama į šiuos duomenis, yra slaugytojai, įskaitant namuose gyvenančius slaugytojus (tuos, kurie gyvena asmens (-ų), kuriam (-iems) jie teikia priežiūrą, namų ūkyje. Jie dažnai patiria mažiausią atlyginimą ir blogiausias darbo sąlygas.

Socialinių paslaugų darbuotojai dažniau nei kiti darbuotojai gyvena namų ūkiuose, patiriančiuose sunkumų sudurti galą su galu: 31 proc., palyginti su 25 proc., rodo EWCS 2024 m. duomenys. Darbas ne visą darbo dieną socialinėse tarnybose yra daug dažnesnis nei daugelyje kitų sektorių. Todėl socialinių paslaugų darbuotojai dirba mažiau apmokamų valandų per mėnesį, o tai reiškia, kad vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio skirtumas, palyginti su kitais darbuotojais, yra dar didesnis nei valandinio darbo užmokesčio skirtumas. Daugelis socialinių paslaugų darbuotojų gali dirbti ne visą darbo dieną tik dėl savo pačių priežiūros pareigų, pavyzdžiui, vaikų ar pagyvenusių giminaičių. Geresnės galimybės tokiems darbuotojams naudotis vaikų priežiūros ir ilgalaikės priežiūros paslaugomis galėtų suteikti jiems galimybę dirbti ilgiau ir taip uždirbti daugiau.

Ar atlyginimas yra adekvatus, priklauso nuo to, kiek žmonės turi uždirbti, kad padengtų savo išlaidas. Būsto išlaidos yra labai svarbios. Kai priežiūros atlyginimai nustatomi nacionaliniu lygmeniu, tai gali sukelti ypatingų problemų darbuotojams, gyvenantiems vietovėse, kuriose būsto išlaidos yra didelės, ypač didžiuosiuose miestuose, ir neturintiems galimybės gauti socialinio būsto. Tai taip pat gali prisidėti prie darbo jėgos trūkumo socialinių paslaugų srityje. Būsto politika gali padėti, ypač kai siekiama padidinti pasiūlą statant naujas statybas, mažinti laisvų būstų skaičių, renovuoti nekilnojamąjį turtą ir geriau sujungti būsto fondą su darbu ir paslaugomis. Kitos politikos priemonės, kurios gali padėti ne tik didinti darbo užmokestį ir sumažinti būsto išlaidas, bet ir sumažinti išlaidas energijai, vaikų priežiūrai, švietimui, transportui ir sveikatos priežiūrai.

Socialinių paslaugų darbuotojų, kurie 2024 m. Europos darbo taryboje nurodė darbo užmokestį ir išmokas darbuotojams kaip vieną iš trijų svarbiausių sričių, kuriose jie norėtų pagerinti padėtį, dalis tikrai yra didelė – 68,8 proc., tačiau ji yra tik šiek tiek didesnė nei tarp kitų darbuotojų (68,6 proc.). Tačiau tai atspindi faktinių socialinių paslaugų darbuotojų nuomonę, o ne darbuotojų, kurie nusprendė nedirbti arba paliko sektorių. Todėl darbo užmokestis gali būti dar svarbesnis veiksnys pritraukiant darbuotojus, nei rodo ši dalis. Socialinių paslaugų darbuotojų darbo užmokestis dažnai yra lygus minimaliam darbo užmokesčiui arba šiek tiek didesnis. Taigi padidinus bendrą minimalųjį darbo užmokestį pagerėja darbo užmokesčio sąlygos, be kita ko, didinant darbo užmokestį virš minimalaus.

Politikos formuotojai turėtų siekti ne tik darbo užmokesčio, bet ir darbo sąlygų gerinimo, kad pritrauktų ir išlaikytų darbuotojus. Priemonės, skirtos spręsti darbo jėgos trūkumo problemą, pavyzdžiui, finansinės paskatos dirbti sulaukus pensinio amžiaus arba įdarbinimo kampanijos, yra ribotai veiksmingos, jei jomis negerinamos darbo sąlygos.

Darbuotojų sveikata ir sauga, įskaitant psichikos sveikatą, kaip viena iš sričių, kurią reikia tobulinti daugiau socialinių paslaugų darbuotojų (30,9 proc.) nei kiti darbuotojai (23,4 proc.). Akivaizdu, kad reikia spręsti sektoriui būdingos fizinės rizikos problemą (pvz., žmonių kėlimas ir darbas su infekcinėmis medžiagomis be pakankamos apsaugos), tačiau šis sektorius iš tiesų išsiskiria darbuotojų psichikos sveikatai keliama rizika, pavyzdžiui, dėl neigiamo elgesio darbo vietoje ir emocinio išsekimo dėl darbo. Suteikdami darbuotojams didesnę įtaką savo darbo grafikui, galite padėti sušvelninti kitas socialinių paslaugų darbuotojų problemas.

Tačiau pagerinti darbo sąlygas gali būti sudėtinga. Socialinio darbo veikloje, kuri vyksta paslaugų vartotojo namuose, darbo vieta yra ta namų aplinka, kurią sunku reguliuoti. Spartus slaugos namuose darbuotojų skaičius padidina šio iššūkio sprendimo skubumą. Kai kurias darbo sąlygų gerinimo priemones taip pat gali būti sunku suderinti su pageidaujama lanksčios priežiūros tvarka. Geresnis darbuotojų skaičius gali būti vienas iš sprendimų siekiant pagerinti tam tikras darbo sąlygas, pavyzdžiui, susijusias su darbuotojų sveikata ir sauga, įskaitant psichikos sveikatą. Tačiau norint pritraukti ir išlaikyti reikiamus darbuotojus, pirmiausia reikia pagerinti bendras darbo sąlygas.

Taip pat labai svarbu spręstimoterų įtraukimo į šį mažai apmokamą sektorių problemą, be kita ko, nuo mažens kovojant su priežiūros stereotipais. Tai, kad moterų yra per daug socialinių paslaugų sektoriuje, taip pat reiškia, kad moterys yra neproporcingai paveiktos psichikos sveikatos problemų , susijusių su socialinių paslaugų darbu. Vėlgi, spartus sektoriaus augimas reikalauja daugiau dėmesio skirti šiai problemai, nes prasta psichikos sveikata nukentėjusiems asmenims ir visai visuomenei sukelia didelių piniginių ir nepiniginių išlaidų.

2026 m. EUROFOUND ilgalaikės priežiūros, sveikatos priežiūros ir ikimokyklinio ugdymo projekte bus tiriami šie sektoriai, atsižvelgiant į darbo sąlygas ir žmonių galimybes naudotis socialinėmis paslaugomis bei jų kokybę.