Europa – viena geriausių vietų pasaulyje gyventi ir dirbti?
„Viena geriausių vietų pasaulyje gyventi ir dirbti.“ Būtent taip Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris apibūdino Europą per Geteborge praėjusį mėnesį įvykusią oficialią ES socialinių teisių ramsčio pasirašymo ceremoniją.
Visos Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovams, susirinkusiems prisiimti įsipareigojimą laikytis 20 socialinių principų ir teisių, Komisijos vadovas pabrėžė, kad „Europa yra ne tik bendroji rinka, ne tik pinigai … Tai mūsų vertybės ir mūsų pasirinktas gyvenimo būdas“.
Tad kaip iš tiesų mes gyvename? Ar tikrai 510 milijonų europiečių (vis dar) 28 valstybėse narėse mano, kad jų gyvenimo sąlygos yra pasaulinio lygio?
Žinoma, taip mano daugelis. Tačiau daug kitų vis dar patiria nelygybę, jaučiasi atskirti ar nesaugūs, nerimauja, ar turės tinkamą būstą bei darbą, ir nėra tikri dėl savo ir savo vaikų ateities. Tai atspindi kai kur vyraujančias populistines nuotaikas, kai žmonės yra linkę nepripažinti valdančiųjų sluoksnio ir teigti, kad iš esmės padėtis tik blogėja.
Vis dėlto, kaip visada, tikrovė yra gerokai sudėtingesnė.
Tiesą sakant, pastarieji keleri metai apskritai buvo geri, todėl „vėjas (tikrai) pučia į Europos bures“. Naujausio Europos gyvenimo kokybės tyrimo duomenimis, apskritai gyvenimo kokybė, visuomenės kokybė ir viešųjų paslaugų kokybė akivaizdžiai gerėja. Padėtis gerėja daugeliui žmonių, nors tenka pripažinti, kad bendras atskaitos lygis po ekonomikos krizės yra žemas. Iš tiesų, kai kuriais atvejais turimi rodikliai leidžia teigti, kad padėtis sugrįžo į lygmenį, buvusį iki krizės; iš dalies tai susiję su bendru ekonominiu pakilimu ir atsinaujinusiu ekonomikos augimu daugelyje valstybių narių.
Daugelyje ES šalių išaugo optimizmo lygis, o pasitenkinimo gyvenimu ir laimingumo rodikliai išlieka gana aukšti. Palyginti su 2011 m., pasitenkinimas gyvenimo lygiu išaugo daugelyje valstybių narių ir daugiau žmonių dabar gali sudurti galą su galu.
Daug kur labiau pasitikima nacionalinėmis institucijomis, ir ypač išaugo jaunų žmonių pasitikėjimas kitais žmonėmis. Sveikintinas daugelio valstybių narių piliečių įsitraukimas į visuomeninių ir bendruomeninių organizacijų veiklą ir dalyvavimas joje, be to, mažėja socialinės atskirties nuotaikos, kurios labiau vyravo ekonomikos nuosmukio laikotarpiu; tai taip pat patvirtina, kad po krizės formuojasi palankesnė aplinka. Tiesą sakant, per pastaruosius penkerius metus įtampa tarp nepasiturinčių ir turtingų gyventojų, vadovybės ir darbuotojų, vyresnių žmonių ir jaunimo, taip pat tarp vyrų ir moterų sumažėjo.
Be to, priešingai, nei įprasta manyti, apskritai žmonės iš tiesų yra labiau patenkinti svarbiausiomis viešosiomis paslaugomis – sveikatos priežiūra ir transportu, o kai kuriose šalyse net ir vaikų priežiūros paslaugomis.
Atrodytų, lyg ir viskas yra gerai.
Tačiau akivaizdu, kad dar teks daug ką nuveikti.
Nors keletas valstybių narių, daugiausiai Vidurio ir Rytų Europoje, toliau daro pažangą, kitur didėjančios konvergencijos procesas sustojo, o kai kuriose srityse atotrūkis net išaugo. Pavyzdžiui, pasitenkinimas gyvenimo lygiu ypač išaugo Bulgarijoje, Estijoje, Vengrijoje, Airijoje ir Lenkijoje, o Kroatijoje, Kipre, Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje – sumažėjo. Tarp valstybių narių vis dar yra daug skirtumų, susijusių su galimybe gauti priežiūros ir sveikatos priežiūros paslaugas ir su tokių paslaugų kokybe.
Be to, vis dar egzistuoja didelė nelygybė tarp skirtingų lyčių, amžiaus ir pajamų grupių.
Pavyzdžiui, moterų pasitenkinimo gyvenimu lygis yra šiek tiek aukštesnis nei vyrų, tačiau joms ir toliau tenka daugiau atsakomybės už nemokamą darbą namų ūkyje ir priežiūrą. Galbūt lyčių skirtumą šioje srityje didina tai, kad vis didesnis poreikis užtikrinti ilgalaikę vyresnio amžiaus žmonių priežiūrą, prie kurios moterys vis dar prisideda daugiau, yra viena iš svarbiausių priežasčių, trukdančių užtikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.
Patys vyresni žmonės turi mažiau galimybių nei jaunesni gyventojai, ypač kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse; amžius akivaizdžiai turi įtaką mažėjančiam pasitenkinimui gyvenimu Bulgarijoje, Kroatijoje, Maltoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje. Dviejuose trečdaliuose ES valstybių narių daugiau kaip pusė respondentų išreiškė susirūpinimą dėl savo pajamų senatvėje.
Nepaisant ekonomikos augimo, dėl kurio mažiau žmonių nurodo susiduriantys su materialiniais sunkumais nei prieš penkerius metus, daugiau kaip pusė gyventojų 11 valstybių narių vis dar teigia, kad jiems sunku sudurti galą su galu. Kaip visada, labiausiai nukenčia vargšai; turimais duomenimis, mažesnių pajamų grupių atstovų gyvenimo kokybė išaugo mažiau.
Tiesą sakant, daugelis europiečių yra pesimistiškiau nusiteikę ne dėl savo, o dėl savo vaikų ateities. Ir šiuo atveju esama tam tikro susiskaidymo: dėl to, kas laukia ateities kartų, mažesnis optimizmas būdingas Austrijos, Belgijos, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Slovėnijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės gyventojams, o žmonės Bulgarijoje, Suomijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje mano, kad jų vaikų perspektyvos yra geresnės nei jų pačių.
Atsižvelgiant į platesnes ir karštesnes diskusijas dėl migracijos ir judumo visoje ES, verta pažymėti, kad tam tikrose šalyse, visų pirma Bulgarijoje, Estijoje, Danijoje, Vokietijoje, Maltoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Italijoje, smarkiai išaugo juntama įtampa tarp skirtingų religinių ir etninių grupių. Taip yra nepaisant to, kad apskritai visuomenėje juntama įtampa tarp skirtingų grupių sumažėjo.
Būtent toks įvairialypis yra ES piliečių gyvenimo vaizdas tuo metu, kai vyriausybės, vietos ir regionų valdžios institucijos, socialiniai partneriai ir pilietinė visuomenė imasi įgyvendinti Socialinių teisių ramstį.
Šiuose Europos gyvenimo kokybės tyrimo rezultatuose akcentuojama, kad būtina sutelkti dėmesį į grupes, kurioms parama reikalinga pirmiausiai, kaip antai: ilgalaikiai bedarbiai, kuriems kyla didesnis skurdo, socialinės atskirties ir psichikos sveikatos problemų pavojus, atsižvelgiant į aktyvaus užimtumo rėmimo tikslą; moterys, kurioms ir toliau tenka didžiausia darbo namų ūkyje ir priežiūros dalis, atsižvelgiant į lyčių lygybės ir vaiko priežiūros principus; priežiūros paramos ir paslaugų srityje būtina užtikrinti teisę į didesnę profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą visą profesinį gyvenimą; skurdesni vyresni piliečiai, atsižvelgiant į teisę į pakankamas pajamas ir pensijas sulaukus senyvo amžiaus; taip pat įvairūs skirtumai kokybiškų paslaugų užtikrinimo srityje, atsižvelgiant į teisę laiku gauti prieinamą sveikatos ir socialinę priežiūrą.
Tačiau tai tik kelios iš ypač svarbių iniciatyvų, kurios būtinos, kad Europos piliečių kasdienybė būtų suderinta su ramstyje išdėstytais plataus užmojo siekiais. Jei norime, kad tai iš tiesų taptų istoriniu laikotarpiu Europai ir kad pajėgtume išsaugoti „mūsų vertybes ir mūsų pasirinktą gyvenimo būdą“, privalome užtikrinti, kad tokie faktai ir duomenys taptų tikrove.
