Minimalus darbo užmokestis Italijoje
Information for this page was compiled during December 2025 and early 2026. Most Member States had already transposed the EU minimum wage directive at this point. Those that had not yet fully completed transposition or where the information was not yet publicly available include Bulgaria, Cyprus, Luxemburg, Poland and Portugal. These profiles will be updated consecutively as the information becomes available. Users are invited to contact our experts on minimum wage if they are aware of changes.
Šiame profilyje aprašoma, kaip Italijoje reguliuojamas ir nustatomas minimalus darbo užmokestis. Ją galima skaityti kaip pagrindinę informaciją EUROFOUND metinėje minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo peržiūroje.
Italijoje nėra įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas sektorių lygmens kolektyvinėse sutartyse, o daugumai darbuotojų Italijoje taikoma kolektyvinė sutartis, kurioje nustatomas darbo užmokestis.
Nacionaliniu lygmeniu pasirašytos sektorių kolektyvinės sutartys, nepaisant didesnio decentralizavimo, vis dar yra pagrindinis kolektyvinių derybų lygmuo, ypač kalbant apie minimalius tarifus.
Tarpkonfederaciniai susitarimai (aukštesnis derybų lygmuo) iš dalies kompensuoja teisinio reguliavimo trūkumą nustatant taisykles ir mechanizmus, kurių socialiniai partneriai privalo laikytis plėtodami darbo santykius ir kolektyvines derybas. Tačiau jie privalomi tik pasirašiusioms šalims.
Įmonių lygmens ir teritoriniai susitarimai (žemesnis derybų lygis) papildo sektorių kolektyvines derybas vietos lygmeniu. Daugeliu atvejų jie nereglamentuoja pagrindinių minimumų klausimo.
Remiantis naujausiais autoritetingais skaičiavimais, Italijoje yra šiek tiek daugiau nei 1000 sektorių kolektyvinių sutarčių, iš kurių 62 proc., t. y. apie 45 proc. darbuotojų, nepratęsiamos pasibaigus jų galiojimo laikotarpiui (CNEL, 2025). Kai kuriuose sektoriuose kolektyvinių sutarčių daugėja – pavyzdžiui, vien prekybos sektoriuje šiuo metu galioja daugiau kaip 300 sutarčių. Dėl šios padėties ne tik gali prisidėti prie minimaliojo darbo užmokesčio mažėjimo tendencijos, bet ir sunku susidaryti išsamią sektorių minimaliojo darbo užmokesčio apžvalgą.
2025 m. rugsėjo 26 d. Parlamentas patvirtino Įstatymą Nr. 144/2025, kuriame, be kitų priemonių, numatyta išplėsti plačiausiai taikomose kolektyvinėse sutartyse nustatytas minimalias ekonomines sąlygas darbuotojams, kuriems netaikomos sektorių derybos. Šiuo tikslu įstatymu vyriausybei pavedama nustatyti kiekvieno sektoriaus ir darbuotojų kategorijos kolektyvines sutartis, kurios yra plačiausiai taikomos. Vyriausybė privalo tai padaryti priimdama įstatyminius dekretus per šešis mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo.
Kalbant apie konstitucinio lygmens nuostatas, susijusias su minimaliojo darbo užmokesčio tema, reikėtų paminėti:
Italijos Konstitucijos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę į atlyginimą, kuris yra proporcingas jo darbo kiekiui ir kokybei ("proporcingumo principas") ir bet kuriuo atveju pakankamas, kad būtų užtikrintas laisvas ir orus jo ir jo šeimos gyvenimas ("pakankamumo" principas).
Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis, pripažįstanti profesinių sąjungų laisvę (aiškinama tiek darbuotojų, tiek darbdavių pusėje).
Konstitucijos 39 straipsnio 2, 3, 4 dalys, pagal kurias registruotos profesinės sąjungos gali sudaryti kolektyvines sutartis, turinčias privalomą poveikį visai kategorijai, kuriai jos priskiriamos. Tačiau šios konkrečios nuostatos niekada nebuvo taikomos. Profesinių sąjungų registracija iš tikrųjų tebėra neprivaloma, o privalomas kolektyvinių sutarčių veiksmingumas visai kategorijai netaikomas.
Kitos nuorodos:
CNEL (2025 m.), XXVI Rapporto sul mercato del lavoro e sulla contrattazione collettivaPDFopens in new tab [XXVI ataskaita dėl darbo rinkos ir kolektyvinių derybų], 2025 m. balandžio 23 d. Asamblėja.
2025 m. rugsėjo 26 d. įgaliojimų įstatymas Nr. 144opens in new tab
Naujausioje 2025 m. rugsėjo 24 d. CNEL (Nacionalinės ekonomikos ir darbo tarybos) ataskaitoje pateikiama išsami kolektyvinių derybų aprėpties Italijoje analizė, pabrėžiant, kad ji siekia beveik 100 proc., taigi atitinka ES direktyvoje nustatytą 80 proc. kriterijų, pagal kurį Italija atleidžiama nuo tolesnių kolektyvinių derybų rėmimo priemonių, numatytų direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje. Ataskaitoje minimos nuolatinės pastangos šalinti duomenų spragas žemės ūkio ir namų ūkio sektoriuose – iki šiol šiuose dviejuose sektoriuose veikiantys darbdaviai atleidžiami nuo prievolės teikti ataskaitas pagal taikomą kolektyvinę sutartį. Dar 4 proc. darbuotojų dirba viešajame sektoriuje, nors jų konkrečios kolektyvinės sutartys nėra deklaruojamos. Tyrime nurodoma, kad tik 1 proc. privačiojo sektoriaus darbuotojų, išskyrus žemės ūkio ir namų ūkio darbus, turi nežinomą sutarčių aprėptį. Ši nedidelė procentinė dalis siejama su vėlavimu atnaujinti naujus kodus Uniemens sistemoje (administracinė privaloma pranešimų teikimo sistema darbdaviams) arba darbdaviams, kurie naudoja bendrąjį kodą, nepaisant to, kad taiko konkrečią kolektyvinę sutartį.
Minimalusis darbo užmokestis yra profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų prerogatyva. Minimalių tarifų koregavimas priklauso nuo socialinių partnerių valios ir ypač nuo jų sutartinės galios.
Su prielaida, kad narystės stiprumo statistika yra pagrįsta profesinių sąjungų deklaracijomis, CGIL (Confederazione Italiana Generale del Lavoro) skelbia didžiausią narių skaičių, po jos eina CISL (Confederazione Italiana Sindacati Lavoratori) ir UIL (Unione Italiana del Lavoro). Tai neabejotinai pagrindinės Italijos profesinės sąjungos, atstovaujančios visų Italijos ekonomikos sektorių darbuotojams ir vadovaujančios kolektyvinių derybų procesams beveik visose pramonės šakose ir sektoriuose. Jų socialinė, politinė ir profesinių sąjungų įtaka yra didesnė nei visų kitų profesinių sąjungų organizacijų, taip pat teritorinio įtvirtinimo ir gebėjimo derėtis su darbdavių organizacijomis požiūriu. Jos yra sektorių profesinių sąjungų federacijų konfederacijos.
Darbdavių organizacijų aplinka yra labai fragmentuota. "Confindustria" yra neabejotinai reprezentatyviausia pagal narių skaičių, atstovaujanti įmonių, kuriose dirba didžiausia Italijos darbo jėgos dalis, dalis. Ji atstovauja visų rūšių įmonėms, nors istoriškai daugiausia dėmesio skiria didelėms gamybos įmonėms. Kitos labai didelės organizacijos, dalyvaujančios sektorių kolektyvinėse derybose (taigi ir nustatant minimalųjį darbo užmokestį), gali būti klasifikuojamos pagal pramonės šakas, sektorius ir atstovaujamų įmonių tipus (gamybos, tretinės, žemės ūkio ar transporto; didelės įmonės ar MVĮ; kooperatyvai; bankų ir kredito įstaigos ir kt.).
Išsamų profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų sąrašą ir išsamesnę informaciją apie jų veiklos sektorių aprėptį rasite EUROFOUND "Socialinių partnerių atstovavimas Europos tarpšakiniame socialiniame dialoge" (p. 94–95).
Socialiniai partneriai turi imtis papildomų derybų dėl minimaliojo darbo užmokesčio koregavimo. Tai vyksta kas trejus metus atnaujinant tiek ekonominę, tiek norminę kolektyvinių sutarčių dalis (pagal 2009 m. balandžio 15 d. tarpfederalinį susitarimą). Tačiau daugumoje sektorių susitarimų numatyta sąlyga, numatanti itin griežtą nuostatų taikymą pavėluoto atnaujinimo atveju. Todėl darbo užmokesčio apatinės ribos yra privalomos, nepaisant to, kad jos nedidinamos, jei vėluojama atnaujinti.
Kalbant apie kolektyvinių sutarčių atnaujinimą, neseniai priimtame Įstatyme Nr. 144/2025 numatyta nustatyti mechanizmus, kuriais remiamas kolektyvinių sutarčių atnaujinimas laiku, laikantis socialinių partnerių nustatytų terminų. Tikimasi, kad atidėto arba nepavykusio atnaujinimo atveju Darbo ir socialinės politikos ministerija įsikiš, kad nustatytų tinkamas su darbo užmokesčiu susijusias priemones.
Italijoje yra konkrečių darbo užmokesčio atvejų, pagrįstų kelių tipų darbuotojais. Pavyzdžiui, stažuotės atlygis diferencijuojamas pagal stažuotės tipą ir regioną. Mokymo programos, suderintos su švietimo programomis, gali negarantuoti atlyginimo, atsižvelgiant į regioninius reglamentus. Priešingai, popamokinėms stažuotėms, skirtoms neseniai absolventų, bedarbių, neįgaliųjų ir kitų nepalankioje padėtyje esančių asmenų profesiniam tobulėjimui, reikalingas privalomas minimalus atlyginimas (formaliai – pašalpa), kurio dydis yra nustatytas regioniniuose įstatymuose. Pagal 2013 m. nacionalinės vyriausybės ir regionų susitarimu (vadinamojoje valstybių ir regionų konferencijoje) nustatytas gaires (ir peržiūrėtas 2017 m.), kiekvienas regionas ar autonominė provincija negali būti mažesnė nei 300 EUR bruto per mėnesį. Priklausomai nuo regiono, skiriama išmoka svyruoja nuo 300 iki 800 eurų bruto per mėnesį.
Kitas atvejis, kai minimalus darbo užmokestis gali skirtis, yra pameistrystės sutartis. Pameistrystė Italijoje yra skirta jaunimo mokymui ir užimtumui, apimanti tris kategorijas 15–29 metų asmenims. Tai apima kvalifikaciją darbo aplinkoje, profesinį mokymąsi ir aukštojo mokslo bei mokslinių tyrimų galimybes. Pameistrius samdančios įmonės naudojasi darbo užmokesčio ir įmokų lengvatomis, pavyzdžiui, mažesniu darbo užmokesčiu, palyginti su kolektyvinėmis sutartimis (galimybė priskirti darbuotoją iki 2 lygių žemesniu lygiu nei jis turi teisę pagal atitinkamą nacionalinę kolektyvinę sutartį) arba procentiniu darbo užmokesčiu, susijusiu su darbo stažu, taip pat palankiomis įmokų sąlygomis. Pameistrių darbo užmokestis paprastai nustatomas sektorių kolektyvinėse sutartyse, tačiau galioja bendras įstatyminis reglamentas, kuris šiuo metu reglamentuojamas Įstatymo Nr. 81/2015 41–47 straipsniais.
Galiausiai, darbuotojams, kuriems netaikomos kolektyvinės derybos, dalyvaujančios šalys gali laisvai derėtis dėl darbo užmokesčio, tačiau jos turi laikytis Konstitucijoje nustatyto adekvatumo ir proporcingumo principo, užtikrinančio, kad darbuotojas ir jo šeima galėtų išlaikyti orų gyvenimo lygį (36 straipsnio 1 dalis). Jei kyla ginčų dėl darbo užmokesčio, darbuotojai gali kreiptis į teismą. Darbo teismai, nesant šį klausimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, pagal suvestinę teismų praktiką kaip kriterijų vertindami darbo užmokesčio atitiktį Konstitucijoje įtvirtintiems principams, naudojo bazinį darbo užmokestį, numatytą atitinkamoje sektorinėje kolektyvinėje sutartyje, kurią pasirašė "palyginti reprezentatyviausios nacionalinės profesinės sąjungos organizacijos".
Diskusijos dėl minimalaus darbo užmokesčio kilo Italijoje, kai buvo pasiūlytos dvi koncepcijos: minimalus ekonominis režimas (Trattamento Economico Minimo, TEM) ir visapusiškas ekonominis režimas (Trattamento Economico Complessivo, TEC). Tai yra platesnės darbo santykių modelio reformos, kuria siekiama modernizuoti kolektyvinių derybų sistemą ir sustiprinti kolektyvines sutartis, dalis. 2018 m. vasario 28 d. tarpfederaliniu susitarimu socialiniai partneriai (Confindustria, CGIL, CISL, UIL) įformino TEM ir TEC sąvokas.
TEM yra bazinis darbo užmokesčio dydis, kuris turi būti apibrėžtas nacionalinėse kolektyvinėse sutartyse pagal sektorius. EB sudaro TEM ir visos kitos ekonominės sąlygos, numatytos nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje, bendroje visiems sektoriaus darbuotojams.
Apskritai, nepaisant aiškios apibrėžties, kuriai trūksta ekspertų sutarimo , galima teigti, kad bazinį minimalųjį darbo užmokestį Italijoje, reglamentuojamą kolektyvinėmis sutartimis, sudaro šie elementai:
"PAGA bazė" – bazinis tarifas, susijęs su kolektyvinėje sutartyje nustatytu darbuotojo profesinės kvalifikacijos lygiu.
"indennità di contingenza": šis atlyginimo elementas buvo įvestas siekiant išlaikyti atlyginimus atsižvelgiant į didelę infliaciją, būdingą Italijos ekonomikai iki 80-ųjų. Nuo 1992 m. socialiniai partneriai ir vyriausybė susitarimu nusprendė panaikinti tokį atnaujinimo mechanizmą: tuo metu galiojusi suma ir šiandien mokama be papildomo didinimo.
"elemento distinto della retribuzione": 10,33 EUR suma, įvesta tais pačiais 1992 m. ir su tuo pačiu susitarimu kaip kompensacija už pirmiau minėto "indennità di contingenza" atnaujinimo mechanizmo panaikinimą. 10,33 EUR suma ir toliau mokama šiandien be papildomo didinimo.
Šie trys pirmieji elementai, priklausomai nuo kolektyvinės sutarties, iki šiol yra numatyti atskirai arba sujungti į bendrą bazinį tarifą.
"scatti di anzianità", t. y. kiekvienoje kolektyvinėje sutartyje numatyta darbo stažo išmoka.
"altri elementi" (kiti darbo užmokesčio elementai, kurie gali būti numatyti kiekvienoje kolektyvinėje sutartyje ir taikomi visai darbuotojų kategorijai) neapibrėžia minimalaus darbo užmokesčio.
Nacionalinėse sektorių kolektyvinėse sutartyse apibrėžiami TEM ir TEC elementai.
CNEL (Nacionalinė ekonomikos ir darbo taryba) skelbia išsamią ir išsamią metinę ataskaitą "Darbo rinkos ir kolektyvinių derybų ataskaita". Ji apima visas su darbo rinka susijusias sritis, kuriose pateikiama patikima naujausia informacija apie užimtumą ir nedarbą (su skirsniais apie tam tikras kategorijas, pvz., jaunus darbuotojus, moteris ar imigrantus), aktyvią darbo rinkos politiką, vidaus ir išorės veiksnius, darančius įtaką darbo rinkai, sektorių kolektyvines derybas, vietos kolektyvines derybas, teisės aktų pokyčius ir socialinės apsaugos priemones.
Nacionaliniame kolektyvinių sutarčių registre, kuris įgyvendinamas kaip duomenų bazė, pateikiami viešai prieinami sektorių kolektyvinių derybų dokumentai. Socialiniai partneriai pateikia visą kolektyvinių sutarčių tekstą, o informacija apie pasirašiusias šalis, galiojimo laikotarpį ir sektorių pateikiama duomenų bazėje. Kiekvienai sektoriaus kolektyvinei sutarčiai priskiriamas kodas, palengvinantis mokslinius tyrimus.
Kita naudinga viešai prieinama priemonė yra administraciniai duomenys apie aprėptį, pagrįsti privalomomis deklaracijomis, kurias darbdaviai pateikia per Uniemens sistemą, prieinami oficialioje CNEL svetainėje. Jis atnaujinamas kasmet. Pagrindinis apribojimas yra duomenų apie viešojo sektoriaus darbuotojus ir žemės ūkio bei namų ūkio darbuotojus trūkumas (iki šiol šiuose dviejuose sektoriuose dirbantiems darbdaviams netaikoma prievolė teikti ataskaitas pagal taikomą kolektyvinę sutartį).
Akademinis diskursas apie minimalųjį darbo užmokestį pastaraisiais metais buvo nepaprastai gyvybingas, atsižvelgiant į viešojo intereso plėtrą ir politinius pasiūlymus dėl minimaliojo darbo užmokesčio įvedimo. Publikacijų šia tema skaičius yra didelis, todėl neįmanoma jų visų išsamiai išvardyti. Verta paminėti, kad tarp visos naujausios literatūros yra išsamus 2023 m. leidinys, kurį sudaro straipsnių rinkinys, kurį parašė žymiausi akademinės bendruomenės veikėjai, ekspertai ir pagrindinių socialinių partnerių atstovai. Šie pranešimai buvo pateikti 2023 m. vasario mėn. Jis yra viešai prieinamas ir visiškai skirtas minimaliojo darbo užmokesčio klausimui.
Albi, P. [redaktorius], (2023), Salario minimo e salario giustoPDFopens in new tab, Collana del Dipartimento di Giurisprudenza dell'Università di Pisa, G. Giappichelli Editore.
Tarp viešai ir laisvai prieinamų žurnalų, kurie pastaraisiais metais aktyviausiai skelbė straipsnius, susijusius su minimaliu darbo užmokesčiu, reikėtų paminėti:
Rivista Sintesiopens in new tab, kurį sukūrė ir platino Milano darbo konsultantų ordino provincijos taryba ir Nacionalinės darbo konsultantų asociacijos Milano provincijos biuras.
Galiausiai, Tarptautinių ir lyginamųjų darbo teisės ir darbo santykių studijų asociacija (ADAPT) yra svarbus forumas, sprendžiantis su minimaliuoju darbo užmokesčiu susijusius klausimus (be kelių kitų temų darbo santykių ir darbo teisės srityje). Pateikta medžiaga, straipsniai ir publikacijos yra viešai prieinamos.
