Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje

Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni minimalaus darbo užmokesčio dydžiai (Darbo kodekso 141 str. 4 d.), tačiau ši nuostata praktikoje dar nėra taikoma.

Darbo kodekse numatytas draudimas nuo 2017 m. liepos 1 d. mokėti minimalų darbo užmokestį už kvalifikuotą darbo jėgą. Šis draudimas padidino darbuotojų, gaunančių didesnį nei minimalų darbo užmokestį, skaičių ir atitinkamai sumažino minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų skaičių (Darbo kodekso 141 str. 2 d.). Pažymėtina, kad teisiniu požiūriu Darbo kodeksas nenumato (absoliučios ar santykinės) didesnės sumos, mokėtinos kvalifikuotiems darbuotojams, palyginti su nekvalifikuotais. Todėl praktiškai kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos darbo užmokesčio skirtumai (arba didesnis skirtumas) gali išlikti problema, nes net mažiausias skirtumas yra teisiškai pagrįstas.

Esminiai minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo pokyčiai įvyko 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui. Šiuo pakeitimu nustatytos naujos taisyklės:

1. Įvesta nuostata, pagal kurią minimalus darbo užmokestis gali būti mokamas tik už nekvalifikuotus darbuotojus.

2. Panaikinus teisinę galimybę nustatyti mažesnius tarifus (ankstesnio Darbo kodekso 187 str. 1 d. buvo numatyta tokia galimybė: "Lietuvos Respublikos Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimalius valandinius ir mėnesinius atlyginimus skirtingiems ūkio sektoriams, regionams ar darbuotojų grupėms").

3. Lietuvos Respublikos Seimas nebedalyvauja nustatant minimalų darbo užmokestį. Iki 2017 m. liepos 1 d. Parlamentas turėjo teisę iki pavasario sesijos pabaigos nustatyti valandinio minimaliojo darbo užmokesčio ir minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio dydį ateinantiems finansiniams metams su sąlyga, kad Vyriausybė, remdamasi Trišalės tarybos rekomendacija, iki einamųjų metų birželio 1 d. nenustatė minimalaus darbo užmokesčio, arba jei nėra atitinkamos Tarybos rekomendacijos (Darbo kodekso 187 str. 1 d., galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.).

4. Suteiktas papildomas lankstumas, nes Vyriausybė nuo 2017 m. liepos 1 d. turi teisę keisti Tarybos išvados (rekomendacijos) pateikimo terminą: "Trišalė taryba savo išvadą Vyriausybei pateikia kasmet, iki birželio 15 d. arba kitos Vyriausybės prašomos datos" (141 str. 3 d.). Ankstesniame Darbo kodekse nebuvo galimybės Vyriausybei nustatyti minimalų darbo užmokestį po birželio 1 d., nes teisė nustatyti tokį tarifą, kaip minėta, buvo perduota Seimui (187 str. 1 d.).

5. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojęs Darbo kodeksas numatė aiškius minimaliojo darbo užmokesčio dydžio nustatymo kriterijus tik tada, kai įgaliojimai tvirtinti minimalaus darbo užmokesčio dydį buvo suteikti Lietuvos Respublikos Seimui. Būtent Parlamentas buvo įgaliotas patvirtinti minimalaus darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į "praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (matuojamą pagal nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų veiksnių, turinčių įtakos vidutinio darbo užmokesčio lygiui ir raidai viešajame ir privačiajame sektoriuose, įtaką" (Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis).

Naujausi Darbo kodekso pakeitimai buvo padaryti perkeliant ES minimaliojo darbo užmokesčio direktyvą į nacionalinę teisę ir yra susiję su minimaliojo darbo užmokesčio dydžio nustatymo kriterijų patikslinimu pačiame kodekse, 141 straipsnio 3 dalyje, kuri įsigaliojo 2024 m. spalio 25 d.

• Darbo kodeksas: Lietuvos Respublikos darbo kodeksas Nr. XII-2603 (2016 09 14)opens in new tab

• Darbo kodekso pakeitimai, patvirtinti įstatymu Nr. XIV-3034 (2024 10 17)opens in new tab

• Vyriausybės nutarimas Nr. 700 dėl minimaliojo darbo užmokesčio, taikytino 2026 m. (2025 10 16)opens in new tab

Pagrindiniai minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo dalyviai yra šie:

• Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

• Trišalė taryba ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Darbo kodekso 141 str.), kurią sudaro septyni darbuotojų atstovai (profesinės sąjungos), septyni darbdavių atstovai (darbdavių organizacijos) ir septyni Vyriausybės atstovai. Narių lygybė yra pagrindinis principas. Vyriausybė savo atstovus deleguoja nutarimu (Darbo kodekso 185 str. 1 d.). Profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos, norėdamos deleguoti savo atstovus, turi atitikti devynis Darbo kodekse nustatytus kriterijus (185 str. 2 d.). Tarp jų: būti tarptautinių federacijų nariais; turėti narių ar atstovų skirtinguose regionuose ar pramonės šakose; dirbti ne trumpiau kaip trejus metus; profesinės sąjungos turi organizuoti ne mažiau kaip 0,5 proc. darbo jėgos; Darbdavių organizacijos turi atstovauti įmonėms, kuriose dirba ne mažiau kaip 3 proc. visų darbuotojų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vertina, kaip socialiniai partneriai laikosi šių kriterijų. Šiuo metu trys profesinės sąjungos ir šešios darbdavių organizacijos atitinka kriterijus ir yra atstovaujamos Taryboje.

• Lietuvos bankas, dalyvaujantis Trišalėje taryboje savo patirtimi ir pagalba (pavyzdžiui, paprašė jo pagalbos 2017 m. rugsėjo 21 d. posėdyje, kai Taryba sutarė ateityje remtis banko rekomendacijomis ir skaičiavimais svarstant išvadą dėl minimalios algos nustatymo).

• Lietuvos Respublikos finansų ministerija, skelbianti ekonominės raidos scenarijus, į kuriuos atsižvelgiama Vyriausybei tvirtinant minimalų darbo užmokestį.

• Valstybės duomenų agentūra, skelbianti šalies ekonominės raidos rodiklius, į kuriuos atsižvelgiama Vyriausybei tvirtinant minimalų darbo užmokestį.

• Dabartinis Trišalės tarybos narių sąrašasopens in new tab

Trišalė taryba sprendimą dėl minimalios algos didinimo priima vadovaudamasi Lietuvos banko rekomendacijomis, tačiau praktiškai jos gali skirtis – kaip 2023 m., kai bankas pasiūlė didinti 13,4 proc., tačiau Trišalė taryba pritarė Vyriausybės siūlomai su mokesčių reforma susijusiai formulei (didinimas 10 proc. kartu didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį, TEAI).

Trišalė taryba savo nuomonę Vyriausybei pateikia iki kiekvienų metų birželio 15 d. arba iki bet kurios kitos Vyriausybės prašomos datos (Darbo kodekso 141 str. 3 d.).

Galiausiai Vyriausybė nutarimu nustato minimaliojo darbo užmokesčio koregavimą. Vyriausybė minimalų darbo užmokestį nustato remdamasi Trišalės tarybos rekomendacija ir atsižvelgdama į šalies ekonominės raidos rodiklius bei tendencijas. Teoriškai galutinis sprendimas dėl minimalaus darbo užmokesčio dydžio gali nukrypti nuo Trišalės tarybos pateiktos rekomendacijos. Tačiau praktiškai taip niekada neatsitinka, nes Vyriausybės atstovai yra ir pačios Trišalės tarybos nariai, taip tiesiogiai prisidedantys prie Vyriausybei teikiamų rekomendacijų turinio. Buvo pavyzdžių, kai Vyriausybė nustatė minimalaus darbo užmokesčio dydį, kai Trišalė taryba nepasiekė susitarimo.

Kaip minėta, Darbo kodekso pakeitimai (141 straipsnio 3 dalis) buvo padaryti perkeliant ES minimaliojo darbo užmokesčio direktyvą į nacionalinę teisę ir įsigaliojo 2024 m. spalio 25 d. Tie pakeitimai daugiausia susiję su minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo kriterijais, o ne su pačiu procesu. Tačiau svarbu pažymėti, kad šiais pakeitimais Darbo kodeksas netiesiogiai įpareigoja Lietuvos Respublikos Trišalę tarybą, rengiant rekomendaciją, nuo 2026 m. aptarti visus tiesiogiai šio kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nurodytus kriterijus, vertinant ir nustatant minimaliosios mėnesinės algos adekvatumą.

Naujajame Darbo kodekse nustatyta, kad minimalų darbo užmokestį tvirtina Vyriausybė, remdamasi Trišalės tarybos teikimu ir atsižvelgdama į šalies ūkio raidos rodiklius ir tendencijas (Darbo kodekso 141 str. 3 d.). Taigi metinės infliacijos kriterijaus (apskaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) Lietuvos teisėje nebėra. 2017 m. rugsėjo 21 d. posėdyje Trišalė taryba susitarė dėl minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo formulės. Pagal formulę minimalusis mėnesinis darbo užmokestis turi būti ne mažesnis kaip 45 proc. ir ne didesnis kaip 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio ir turi atitikti ketvirtadalio ES valstybių narių, turinčių didžiausią minimaliojo darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio santykį, vidutinį minimaliojo darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio santykį (remiantis Eurostato paskelbtais pastarųjų trejų metų duomenimis). Kartu Trišalė taryba paprašė Lietuvos banko pagalbos nustatant minimaliojo darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką ir sutiko ateityje remtis banko rekomendacijomis ir skaičiavimais svarstant išvadą dėl minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo.

2024 m. spalio 25 d. įsigalioję Darbo kodekso pakeitimai (141 str. 3 d.) numato, kad Vyriausybė, tvirtindama minimalų darbo užmokestį, atsižvelgia ne tik į Trišalės tarybos rekomendaciją ir šalies ekonomikos raidos rodiklius bei tendencijas, bet ir į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skelbiamą ekonominės raidos scenarijų bei šalies ekonomikos rodiklius Valstybinės statistikos agentūros skelbiama raida, atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip perkamoji galia pragyvenimo išlaidų atžvilgiu, bendras darbo užmokesčio lygis ir jų pasiskirstymas, darbo užmokesčio augimo greitis ir ilgalaikis darbo našumo lygis bei pokyčiai. Pažymėtina, kad šie Darbo kodekso 141 straipsnio pakeitimai bus taikomi derantis ir tvirtinant minimaliąją valandinę algą ir minimaliąją mėnesinę algą 2026 m. ir vėlesniems metams.

• Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos posėdžio protokolas (2017 m. rugsėjo 21 d.), 3 klausimasPDFopens in new tab

Minimalus darbo užmokestis nustatomas remiantis atnaujintomis Finansų ministerijos vidutinio darbo užmokesčio prognozėmis: planuojamu ir prognozuojamu vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje, neįskaitant pašalpų ir priedų. Pavyzdžiui, 2025 m. apskaičiuojant minimalų darbo užmokestį už 2026 metus, planuojamas ir prognozuojamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2026 m. buvo lygus 2 428,35 Eur. Šis skaičius apskaičiuotas remiantis 2024 m. AW (2 223,00 EUR) atėmus 6,6 % išmokų ir premijų dalį (2 076,28 EUR) ir pakoreguotas pagal Finansų ministerijos AW augimo prognozes (AW augimas 8,5 % 2025 m. ir 7,3 % 2026 m.), todėl 2026 m. prognozė yra 2 417,22 EUR (2 076,28 EUR × 1 085 × 1 073). Tada jis padauginamas iš 50 proc., nes vidutinis didžiausio AV ir minimaliojo darbo užmokesčio santykis tarp aukščiausio ketvirčio ES valstybių narių trejus metus iš eilės viršijo sutartą maksimalų 50 proc. dydį ir pasiekė 51 proc. (2 417,22 × 0,50 EUR = 1 209 EUR). Kad 2027 m. ar vėlesniais metais minimalus darbo užmokestis būtų 1 209 eurai, Vyriausybė pasiūlė nuo 2026 m. minimalų darbo užmokestį padidinti 11,1 proc. ir padidinti jį iki 1 153 eurų. Todėl minimalaus darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio santykis 2026 m. pasiektų tikslinio intervalo vidurį (47,7 proc.), o 2027 m. ar vėlesniais metais Lietuvoje santykis priartėtų prie norimo 50 lygio. Be to, 2025 m. tvirtinant minimalųjį darbo užmokestį 2026 m. taip pat buvo atsižvelgta į skurdo rizikos ribą. Preliminariais skaičiavimais, pritaikius 2025 m. galiojančią maksimalią neapmokestinamųjų pajamų lengvatą, minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų grynosios pajamos (atskaičius mokesčius) kitąmet padidėtų 59 eurais ir siektų 836 eurus. Ši suma viršija preliminariai prognozuojamą skurdo rizikos ribą 2026 m., kuri svyruoja nuo 786 iki 799 eurų vienam asmeniui. 1

Visiems darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, tiek privačias, tiek valstybines, taikomas minimalus darbo užmokestis. Minimalusis darbo užmokestis yra mažiausias leistinas atlyginimas už nekvalifikuotą darbą ("nekvalifikuotas darbas"). Nekvalifikuotas darbas apibrėžiamas kaip darbas, kuriam nereikia specialios kvalifikacijos ar profesinių gebėjimų (Darbo kodekso 141 str. 2 d.).

Nacionalinėje (viešojo sektoriaus) kolektyvinėje sutartyje nustatomas viešojo sektoriaus darbuotojams ir valstybės tarnautojams taikomas bazinis pareiginės algos dydis ir dėl jo susitariama kasmet.

Įstatymuose, kituose teisės aktuose ar kitose kolektyvinėse sutartyse nenumatyti jokie kiti minimalaus darbo užmokesčio skirtumai. Be to, tokie skirtumai, kaip minėta, galimi tik kolektyvinėse sutartyse, kuriose nustatomi didesni minimalaus darbo užmokesčio dydžiai (Darbo kodekso 141 str. 4 d.), tačiau ši Darbo kodekso nuostata praktikoje dar nėra taikoma.

Vadovaudamasi Darbo kodekso 141 straipsniu ("Minimalus darbo užmokestis"), Vyriausybė tvirtina minimalų valandinį atlyginimą ir minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni nei minimalus valandinis atlyginimas ir minimali mėnesinė alga (Darbo kodekso 141 str. 4 d.).

Darbo kodeksas nenumato konkretaus mėnesinio įkainio valandų skaičiaus.

Tačiau proporcingai mažesnis darbo užmokestis (įskaitant minimalų darbo užmokestį) gali būti mokamas tik tuo atveju, jei darbuotojas dirba ne visą darbo dieną (trumpesnis nei įprastas darbo laikas, Darbo kodekso 40 str. 6 d.), t. y.:

• vidutiniškai mažiau nei 40 valandų per savaitę; arba

• mažiau nei 38 valandas per savaitę, jei darbuotojui taikomas trumpesnis darbo laikas (Darbo kodekso 112 str. 4 d.). 2

Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje ("Darbo užmokesčio mokėjimo sąlygos, vieta ir tvarka") nustatyta: "Darbo užmokestis darbuotojui turi būti mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį arba darbuotojo pageidavimu – kartą per mėnesį". Todėl darbuotojai gauna 24 arba 12 minimalių atlyginimų per metus.

Darbo kodekso 34 str. 3 d. ("Būtinosios darbo sutarties sąlygos") nustatyta, kad "Darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį už mėnesį (mėnesinę algą) arba darbo valandą (valandinį įkainį), kuris negali būti mažesnis už Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį įkainį. Darbo sutarties šalys taip pat gali susitarti dėl papildomo darbo užmokesčio, išmokų, priedų ar kitų papildomų išmokų pagal įvairias darbo užmokesčio sistemas". Todėl Darbo kodeksas sukuria netiesiogines prielaidas skirtingose kolektyvinėse sutartyse ar kituose vietiniuose dokumentuose nustatytose darbo užmokesčio sistemose, taikomose tam tikrose įmonėse, nustatyti 13-ojo ar 14-ojo darbo užmokesčio (įskaitant minimalųjį darbo užmokestį) išmokas. Tačiau Lietuvoje tai nėra įprasta praktika, o pats įstatymas (Darbo kodeksas) nereikalauja papildomų mėnesinių įmokų.

Darbo kodekso 34 str. 3 d. ("Būtinosios darbo sutarties sąlygos") nustatyta, kad "Darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį už mėnesį (mėnesinę algą) arba darbo valandą (valandinį įkainį), kuris negali būti mažesnis už Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį įkainį. Darbo sutarties šalys taip pat gali susitarti dėl papildomo darbo užmokesčio, išmokų, priedų ar kitų papildomų išmokų pagal įvairias darbo užmokesčio sistemas". Todėl minimalus darbo užmokestis laikomas tik "baziniu" tarifu ir pagal įstatymą į jį neįeina priedai ar priedai už viršvalandžius.

Kasmetinių atostogų metu darbuotojas turi teisę tik į vidutinį darbo užmokestį (Darbo kodekso 130 str. 1 d.); papildomos atostogų išmokos nesuteikiamos.

Darbo kodekso 139 str. 2 d. ("Darbo užmokesčio sąvoka") nustatyta, kad į darbuotojo darbo užmokestį įeina: 1) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis įkainis arba mėnesinis atlyginimas, arba pastovioji darbo užmokesčio dalis); 2) papildoma darbo užmokesčio dalis, dėl kurios susitarė šalys arba mokama pagal darbo teisę arba darbo vietoje taikomą darbo užmokesčio sistemą; 3) priemoka už įgytą kvalifikaciją; 4) premijos už papildomą darbą arba papildomų pareigų ar užduočių atlikimą; 5) priemokos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu arba mokamos pagal darbo teisės nuostatas arba darbo vietoje taikomą darbo užmokesčio sistemą; 6) premijos, skiriamos darbdavio iniciatyva, siekiant paskatinti darbuotoją dirbti gerai, arba atlyginti už darbuotojo, įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės rezultatus.

Todėl 2–6 komponentai negali būti įtraukti į minimalų darbo užmokestį ir turi būti mokami papildomai.

Darbo kodekso (toliau – Darbo norma) 143 str. 3 d. numato, kad darbuotojui (kuriam taikomi vienetiniai įkainiai) nesilaikant darbo normų be savo kaltės, jam mokama už faktiškai atliktą darbą. Tokiu atveju mėnesinis darbo užmokestis turi būti ne mažesnis kaip 2/3 jo vidutinio darbo užmokesčio ir ne mažesnis už minimalų darbo užmokestį. Jei darbuotojas kaltas dėl darbo standartų nesilaikymo, jam mokama už faktiškai atliktą darbą (143 str. 4 d.).

Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad "jeigu darbuotojui nustatoma darbo funkcijos apimtis (pareigybės standartas) [...], darbdavys privalo sudaryti darbuotojui būtinas darbo sąlygas, kad jis atitiktų darbo standartą". Motyvuotą darbuotojo prašymą dėl neteisingai nustatyto darbo įkainio / normos nagrinėja darbo ginčų organai. Darbdavys turi įrodyti, kad darbo užmokesčio dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į profesinę riziką, laiką ir darbo aplinkybes.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 736 straipsnio 1 dalyje ("Atskaitymų iš skolininko pajamų ar kitų pajamų dydis") nustatyta, kad skolininko pajamų dalis ir kitos lygiavertės išmokos bei išmokos, neviršijant Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, išskaičiuojamos pagal vykdomąjį dokumentą, išieškomos visiškai išieškomos išieškotinos sumos, iš skolininko darbo užmokesčio dalies ir lygiaverčių mokėjimų ar išmokų atskaitoma taip:

1. Iš dalies, neviršijančios minimaliosios mėnesinės algos (MMA), pagal vieną ar kelis vykdomuosius dokumentus išskaičiuojama 10 proc.; tačiau, kai vykdymas susijęs su periodiškai mokamu išlaikymu, žalos, padarytos dėl sužalojimo, kitokio sveikatos sutrikdymo ar maitintojo gyvybės atėmimo, atlyginimu, išskaičiuojama 30 proc., išskyrus atvejus, kai pačiame vykdomajame dokumente arba įstatyme ar teisme nustatyta kitaip;

2. Iš MMA viršijančios, bet ne dvigubos MMA dalies dalies 30 proc. išskaičiuojama pagal vieną ar kelis vykdomuosius dokumentus; tačiau, kai vykdymas susijęs su periodiškai mokamu išlaikymu, žalos, padarytos dėl sužalojimo, kitokio sveikatos sutrikdymo ar maitintojo gyvybės atėmimo, kompensacija, išskaičiuojama 50 proc., išskyrus atvejus, kai įstatymai arba teismas nustato kitaip;

3. Iš dalies, viršijančios dvigubą MMA, 50 proc. išskaičiuojama pagal vieną ar kelis vykdomuosius dokumentus, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba teismas nustato kitaip.

Nėra reguliarių ataskaitų apie minimalaus darbo užmokesčio nustatymą.

• Baumann A. (2025), Kas paaiškina minimaliojo darbo užmokesčio augimo skirtumus tarp ES valstybių narių? Ekonomikos ir statistikos žurnalas, 245(1–2): 7–44, De Gruyter.

• Bogužas Ž., Imbrasas D., et. al. (2024), Infliacinio šoko anatomija Lietuvoje: priežastys, pasekmės ir pasekmėsopens in new tab. Proginių straipsnių serija, Lietuvos bankas

• Bruzdeilynaitė, G., Subačienė, R. (2022), Darbo užmokesčio ir jam įtaką darančių veiksnių vertinimas Lietuvojeopens in new tab. Apskaitos teorija ir praktika Nr. 25, Vilnius.

• Danilevičienė, I. (2019), Darbo apmokėjimo, užimtumo ir produktyvumo sąveika. Daktaro disertacija, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Lietuvos socialinių tyrimų centras. DOI: 10.20334/2019-014-M

• Dobrovolskas I. (2024), Nuo naujųjų metų minimali alga į rankas augs 75 eurais. LRT.lt, sausio 1 d. Prieinama: https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/2161223/nuo-naujuju-metu-minimali-alga-i-rankas-augs-75-eurais

• Diliuvienė, L., Tamašauskienė, Z. (2019), Pajamų nelygybės kitimą lemiančių veiksnių poveikio empirinių tyrimų analizėopens in new tab. Socialiniai tyrimai. Vilniaus universitetas, T. 42, Nr. 2, p. 74-84.

• Garcia-Louzao J., Tarasonis L. (2022), Minimalaus darbo užmokesčio poveikis darbo užmokesčiui ir užimtumui: įrodymai iš LietuvosPDFopens in new tab. Darbinių dokumentų serija, Nr. 103.

• Garcia-Louzao J., Tarasonis L. (2023), Minimalaus darbo užmokesčio poveikis darbo užmokesčiui ir užimtumui: įrodymai iš Lietuvos. Lyginamosios ekonomikos žurnalas. 51 tomas, 2 leidimas, p. 592-609

• Garcia-Louzao J., Ruggieri A. (2023), Darbo rinkos konkurencija ir nelygybėopens in new tab, CESifo darbinis dokumentas Nr. 10829, 2023 m. gruodžio mėn.

• Grencíkova, A., Navickas, V., Spankova, J. ir Krajco, K. (2022), Minimaliojo darbo užmokesčio palyginimas ES šalyse užimtumo poveikio konteksteopens in new tab. Akademinis žurnalas "Transformacijos versle ir ekonomikoje", 21 tomas, 3 leidimas, p. 212-223.

• Gruževskis, B., Miežienė R., Krutulienė, S. (2019), Aktyvios įtraukties koncepcija ir trajektorijos: Lietuvos atvejisopens in new tab. Filosofija. Sociologija. Lietuvos mokslų akademija, Nr. 4, p. 305-316.

• Guogis, A., Svirbutaitė-Krutkienė, G. (2020), Gerovės valstybės sampratos ir matavimų problemosopens in new tab. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai. Mykolo Romerio universitetas, 25 (1).

• Mundeikis, J. (2020). Dėl 2021 m. MMA: techninė ataskaitaPDFopens in new tab. [Dėl 2021m. MMA nustatymo. Techninis raportas], Lithuanian-Economy.net, 2020 m. rugsėjo 15 d.

• Petrylaitė D. (2024) Socialinės ir užimtumo politikos tendencijos Europos Sąjungoje ir jų įtaka Lietuvos socialinei teiseiopens in new tab.

• Serzane M., Askoldavičiūtė V. (2022), Lietuvos valstybės skolą užsienio šalims lemiančių veiksnių tyrimasopens in new tab, 2022 m. birželio 28 d.

• Statkus, J., Tamašauskienė, Z. (2020), Funkcinio pajamų pasiskirstymo kitimo poveikio bendrajai paklausai empirinių tyrimų analizėopens in new tab. Socialiniai tyrimai. T. 43, Nr. 2, p. 15-25.

• Timinskaitė, A., Ramanauskaitė, A., Rudžionienė, K. (2023), Studijos – Verslas – Visuomenė: dabarties ir ateities įžvalgos (straipsnis DOI: 10.52320/svv.v1iVIII.293).opens in new tab Studijos – verslas – visuomenė: dabartis ir ateities įžvalgos. T. 1(VIII), p. 154-166.

• Volodzkienė, L. (2019), Lietuvos įmonių ir įstaigų darbuotojų ir darbdavių tyrimo ataskaitaPDFopens in new tab. Mykolo Romerio universitetas, Vilnius.

• Zajankauskaitė, J. (2023), Darbo užmokesčio augimo spurtas Lietuvoje tęsiasi (duomenų komentaras)opens in new tab. Lietuvos bankas, Vilnius.