Minimalus darbo užmokestis Ispanijoje
Information for this page was compiled during December 2025 and early 2026. Most Member States had already transposed the EU minimum wage directive at this point. Those that had not yet fully completed transposition or where the information was not yet publicly available include Bulgaria, Cyprus, Luxemburg, Poland and Portugal. These profiles will be updated consecutively as the information becomes available. Users are invited to contact our experts on minimum wage if they are aware of changes.
Šiame profilyje aprašoma, kaip Ispanijoje reguliuojamas ir nustatomas minimalus darbo užmokestis. Ją galima skaityti kaip pagrindinę informaciją EUROFOUND metinėje minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo peržiūroje. Ispanijoje nuo 1980 m., kai buvo priimtas Darbo kodeksas, įstatymu nustatytas minimalus darbo užmokestis (salario mínimo interprofesional, SMI).
Vyriausybė ir socialiniai partneriai dalyvauja nustatant minimalų darbo užmokestį. Vyriausybė gali konsultuotis su reprezentatyviausiomis socialinių partnerių organizacijomis nacionaliniu lygmeniu arba kai kuriais atvejais derėtis su jomis, kaip apibrėžta Įstatyme Nr. 11/1985. Tai yra Darbuotojų komisijos (Comisiones Obreras, CC.OO) ir Bendroji darbuotojų sąjunga (Unión General de Trabajadores, UGT) profesinėms sąjungoms ir Ispanijos darbdavių organizacijų konfederacija (Confederación Española de Organizaciones Empresariales, CEOE) darbdaviams.
Nuo 2021 m. vyriausybės paskirtas laikinasis ekspertų komitetas parengė ataskaitą su rekomendacijomis dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo. Šio pranešimo tikslas buvo pateikti rekomendacijas dėl tikslo pasiekti 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Komitetą sudarė didžiausių profesinių sąjungų (CCOO ir UGT), pagrindinės darbdavių organizacijos (CEOE) atstovai, akademikai, kiti ekspertai ir vyriausybės pareigūnai iš finansų ir darbo ministerijų.
Įstatymas Nr. 11/1985 dėl profesinių sąjungų laisvėsopens in new tab
Darbo kodekse teigiama, kad minimalų darbo užmokestį nustato Vyriausybė, pasikonsultavusi su socialiniais partneriais. Tačiau socialinių partnerių dalyvavimo lygis gali skirtis. Nuo 2019 m. vyriausybė peržengė konsultacijas ir bandė derėtis dėl minimalaus darbo užmokesčio su socialiniais partneriais. Nėra nustatytų reikalavimų, kada ir kaip turėtų vykti konsultacijos. Tradiciškai konsultacijos prasidėjo lapkričio mėn., kad sprendimą būtų galima priimti gruodžio mėn., o įgyvendinti kitų metų sausio 1 d. Tačiau pastarosios derybos pratęstos iki sausio mėn., kad būtų pasiektas susitarimas su socialiniais partneriais. Konsultacijos ir derybos vyksta per ad hoc susitikimus su socialiniais partneriais, o Ispanijos socialinė ir ekonomikos taryba (Consejo Económico y Social, CES) nedalyvavo.
Be to, 2021 m. buvo įsteigtas ekspertų komitetas, kuris teiks rekomendacijas dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo, kad būtų pasiektas 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio tikslas.
Darbo kodekso 27 straipsnyje nurodomi keturi veiksniai, į kuriuos vyriausybė atsižvelgia nustatydama metinį minimalaus darbo užmokesčio didinimą:
Vartotojų kainų indeksas (VKI)
Vidutinis produktyvumo augimas
Darbo jėgos dalies padidėjimas (darbuotojo dalis nacionalinėse pajamose)
Bendras ekonominis klimatas
Darbo kodekse nėra aiškiai nurodyta, ar naudojamos šių kintamųjų prognozuojamos vertės. Tradiciškai ankstesnės infliacijos ir produktyvumo tendencijos per pastaruosius kelerius metus lėmė pagrįstus sprendimus. Tačiau kiekvieno veiksnio svoris ir tai, kaip jie įtraukiami į minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo procesą, lieka neapibrėžti. Be to, straipsnyje trūksta šių kintamųjų įgyvendinimo.
Criterion | How is this defined/operationalised? | Regulation or practice |
Consumer price index | Not operationalised | Not regulated |
Average productivity | Not operationalised | Not regulated |
Labour share | Not operationalised | Not regulated |
General economic context | Not operationalised | Not regulated |
Orientacinė pamatinė vertė, kuria vadovaujamasi vertinant minimaliojo darbo užmokesčio adekvatumą Ispanijoje, buvo Kaitz indeksas, kuris yra 60 proc. teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu. Šią pamatinę vertę nuo 2021 m. naudoja minimaliojo darbo užmokesčio ekspertų patariamasis komitetas.
Minimalusis darbo užmokestis taikomas visiems žemės ūkio, gamybos ir paslaugų sektorių, įskaitant viešąjį sektorių, darbuotojams, neatsižvelgiant į jų sutartinį statusą. Tam nėra jokių išimčių.
Minimaliam darbo užmokesčiui nėra nei minimalių, nei didesnių tarifų
Minimalus darbo užmokestis nustatomas kaip mėnesinis ir dienos įkainis. Įstatymas nenurodo valandų skaičiaus, susijusio su vienu ar kitu tarifu. Už darbą ne visą darbo dieną įstatymas garantuoja minimalų darbo užmokestį, proporcingą dirbtoms valandoms. Darbuotojai gauna minimalų darbo užmokestį už 14 išmokų ištisus metus.
Yra viena išimtis, kaip apskaičiuojamas minimalus darbo užmokestis. Minimalaus darbo užmokesčio taisyklės apibrėžia konkretų laikinųjų ir namų ūkio darbuotojų tarifo apskaičiavimo būdą. Pavyzdžiui, Karališkajame dekrete įstatyme Nr. 126/2026, kuriame nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatytas minimalus darbo užmokestis, teigiama, kad laikinieji ir sezoniniai darbuotojai, įdarbinti toje pačioje įmonėje ne ilgiau kaip 120 dienų, be minimalaus darbo užmokesčio, gaus proporcingą darbo užmokesčio dalį už sekmadienius, švenčių dienas ir dvi priemokas per mėnesį. Jų dienos atlyginimas niekada negali nukristi žemiau 57,82 euro.
Dekrete, kuriuo nustatomas teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio dydis, taip pat nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis namų ūkio darbuotojams, dirbantiems pagal valandinį atlyginimą. Šio valandinio įkainio teisinis šaltinis yra Karaliaus dekreto Nr. 1620/2011 8 straipsnio 5 dalis. Jis turi būti laikomas ne mažesniu nei minimaliu ar didesniu minimaliu darbo užmokesčiu, o kaip pats minimalusis darbo užmokestis (pagal Karaliaus dekreto Nr. 1620/2011 8 straipsnio 1 dalį taip pat taikomas namų ūkio darbuotojams), pakartotinai nurodomas kaip valandinis įkainis, apimantis visas darbo užmokesčio sudedamąsias dalis.
Tik atlyginimo straipsniai įskaičiuojami į minimalų darbo užmokestį. Pagal Darbo kodeksą darbo užmokestis apima ekonomines sumas, mokamas už darbą ar apmokamą poilsį (pvz., atostogų išmokas), taip pat bazinį darbo užmokestį arba bazinį atlyginimą, taip pat darbo užmokesčio priedus už tokias sąlygas kaip darbo stažas, pamaininis darbas ir kt. Šie darbo užmokesčio elementai skaičiuojami kaip darbo užmokestis, bet patys nėra minimalus darbo užmokestis. Minimalus darbo užmokestis yra atskiras modulis, atspindintis minimalią pinigų sumą, mokėtiną už įprastą darbą, ir papildytas teisiškai mokėtinais priedais. Viršvalandžių apmokėjimas ir papildomos išmokos už papildomas valandas neviršija minimalaus darbo užmokesčio ir turi būti mokamos papildomai.
Su darbo užmokesčiu nesusiję elementai, tokie kaip išlaidų kompensavimas, socialinio draudimo išmokos ir kompensacija už darbo sutarties nutraukimą, nėra darbo užmokestis, todėl negali būti naudojami minimaliam darbo užmokesčiui pasiekti. Taip pat atlyginimas natūra (pvz., apgyvendinimas ar maitinimas) negali viršyti 30 proc. viso darbo užmokesčio ir negali sumažinti minimalaus darbo užmokesčio grynaisiais pinigais žemiau įstatymų nustatyto lygio.
Nors nėra reguliarių ataskaitų apie patį minimalų darbo užmokestį, ekspertų komitetas parengė ataskaitas 2021 ir 2022 m. Šiose ataskaitose buvo nurodytas minimalaus darbo užmokesčio didinimo kelias, kad jis pasiektų 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio, ir jos informavo apie minimalaus darbo užmokesčio nustatymo procesą 2022 ir 2023 m.
Minimaliojo darbo užmokesčio ekspertų komiteto 2021 m. ataskaitaPDFopens in new tab
Minimaliojo darbo užmokesčio ekspertų komiteto 2022 m. ataskaitaPDFopens in new tab
Minimaliojo darbo užmokesčio ekspertų komiteto 2024 m. ataskaitaPDFopens in new tab
Minimaliojo darbo užmokesčio ekspertų komiteto 2025 m. ataskaitaopens in new tab
Oficialios institucijos
Ekspertų grupės ir mokslinių tyrimų institucijos
Socialiniai partneriai
